Archyvo įrašas

Kauno arkivyskupijai 80 metų

Kauno arkivyskupija nuo pat jos įkūrimo pradžios turėjo pakankamai daug sielovadiniam darbui subrendusių kunigų, todėl bažnytinis gyvenimas visose srityse sparčiai augo. Labai aktyviai sielovadoje reiškėsi prel. P. Janušauskas, kan. P. Dogelis ir kiti kunigai. Katalikiškos organizacijos sparčiai plėtėsi. Angelaičių draugija vienijo apie 50 tūkst. narių, pavasarininkai - 70 tūkst.; ateitininkai vien VDU turėjo 12 korporacijų. Katalikai vyrai buvo susibūrę į Katalikų vyrų sąjungą, o moterys - į Katalikių moterų sąjungą. Blaivininkų draugija vienijo apie 16 tūkst. narių. Aktyviai veikė vyrų apaštalavimo sąjunga, Švč. Sakramento brolija, Gyvojo rožančiaus brolija, tretininkų, šv. Zitos ir kt. draugijos. Veikė ir katalikų politinės organizacijos.

Kauno kunigų seminarija tapo tarpdiecezinė ir tarnavo Kauno arkivyskupijos, Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupijų kunigų rengimui. Pagal ano meto reikalavimus ir tradicijas ši seminarija išleisdavo Bažnyčią mylinčius ir nuoširdžiai jai tarnaujančius kunigus.

Dėl Laikinosios sostinės statuso Kaune labai aktyviai virė tiek civilinis, tiek bažnytinis gyvenimas. Čia kūrėsi ir augo vienuolinės vyrų ir moterų kongregacijos. Labai sėkmingai Kaune darbavosi jėzuitai, vadovavę gimnazijai ir leidę žurnalą „Žvaigždė“. Raseiniuose gražiai darbavosi dominikonai; marijonai vadovavo Ukmergės Švč. Trejybės parapijai, o Kaune dirbo prie Gertrūdos bažnyčios. Kapucinai pastatė Petrašiūnų bažnyčią ir leido populiarų žurnalą „Lurdas“. Saleziečiai Vytėnuose įkūrė savo centrą ir Kaune vadovavo Švč. Trejybės parapijai.

Labai vaisingai darbavosi įvairios moterų kongregacijos. Benediktinės prižiūrėjo Šv. Mikalojaus bažnyčią, vadovavo vaikų darželiui; Joniškyje taip pat turėjo vaikų darželį ir senelių prieglaudą. Kotryniečių centras įsikūrė Krakėse. Jos dirbo taip pat Ukmergėje ir Karmėlavoje. Kaune kotrynietės dirbo Šv. Luko ir Šv. Zitos ligoninėse, turėjo senelių prieglaudą ir kt. Kazimierietės gyveno Pažaislyje, administravo „Saulės“ rūmus, įkūrė pradžios mokyklą, vėliau gimnaziją ir mokinių bendrabutį. Taip pat jos vadovavo keliems vaikų darželiams, senelių prieglaudai ir kt. Širdietės dirbo Kaune, Šiauliuose ir Jurbarke; jos turėjo pradžios mokyklą, mergaičių gimnaziją, vaikų darželį ir dirbo kitus darbus. Pranciškonės Kaune vadovavo rekolekcijų namams, dviem vaikų darželiams ir kt. Kaune ir Jurbarke sėkmingai dirbo seserys elzbietietės.

Katalikiškų organizacijų veiklą koordinavo Katalikų veikimo centras, kuris vienijo vaikų, jaunimo, vyrų ir moterų religines, blaivybės, meno ir sporto organizacijas.

Vienas iš reikšmingiausių įvykių per pirmąjį nepriklausomybės laikotarpį buvo 1934 m. įvykęs Lietuvos I Eucharistinis kongresas, kuris siekė atnaujinti religinį Lietuvos atgimimą. Baigiantis kongresui Lietuva buvo paaukota Švč. Jėzaus Širdžiai.

Tais pačiais metais įvyko Kauno arkivyskupijos I Sinodas, kuris sunormino bažnytinį gyvenimą. Į Sinodo darbus buvo įtraukti visi arkivyskupijos kunigai.

Tarpukariu buvo leidžiami žurnalai ir laikraščiai: „Ateitis“, „Ateities spinduliai“, „Darbininkas“, „Draugija“, „XX amžius“, „Moteris“, „Misijos“, „Mūsų laikraštis“, „Naujoji vaidilutė“, „Pavasaris“, „Tiesos kelias“, „Ūkininkas“, „Židinys“, „Žvaigždė“, „Soter“, „Kosmos“ ir kt.

Prieš pat karą Kauno arkivyskupijoje dirbo 317 kunigų, gyvavo 91 parapija, veikė per 30 filijinių bažnyčių, 34 oratorijos ir 84 koplyčios.

* * *

Karo metai Bažnyčiai, kaip ir visai Lietuvai, buvo sunkūs. Pati šviesiausia šio laikotarpio žymė - tai žydų gelbėjimas, į kurį buvo įsitraukę 47 kunigai, tarp jų - prel. St. Jokūbauskis, kan. Želvys ir kt.

Aukščiausių hierarchų arkivysk. J. Skvirecko ir vysk. V. Brizgio pasitraukimas į Vakarus karo pabaigoje lieka skausmingu arkivyskupijos puslapiu. Į Vakarus taip pat pasitraukė 73 kunigai. Karo metais žuvo 6 kunigai, penki iš jų nuo sovietinių karių rankos.

Lietuvos sovietinė okupacija Kauno arkivyskupijai atnešė labai skaudžių išbandymų. Religinių kultų įgaliotinis, vykdydamas kompartijos liniją, nuolat siekė, kad Bažnyčia vykdytų ne tiek bažnytinę, kiek sovietinę politiką. Pirmiausia buvo siekiama, kad visa Bažnyčios hierarchinė valdžia būtų kiek įmanoma vienose rankose, o tos rankos būtų stipriai kontroliuojamos. Dėl to vienu metu Kauno arkivyskupijos valdytojas kan. J. Stankevičius valdė Kaišiadorių ir Vilkaviškio vyskupijas. Vyskupijų administratoriai buvo prievartaujami rašyti aplinkraščius, naudingus sovietinei valdžiai. Ačiū Dievui, atrodo, dauguma tikinčiųjų suprato, kad panašūs aplinkraščiai yra neįpareigojantys, nes atsiradę ieškant modus vivendi su represiniu rėžimu. Kauno arkivyskupijoje buvo pabandyta įkurti tautinę Bažnyčią, bet šios valdžios pastangos neatnešė siektų rezultatų.

Pokario metų žaizda Kauno arkivyskupijoje ir ne tik joje - dvasiškių kolaboravimas su sovietine valdžia. Lietuvos vyskupai Jubiliejinių metų proga viešai už tai atsiprašė.

Kauno mieste ir provincijoje 23 bažnyčios buvo uždarytos ir paverstos sandėliais, muziejais ar sporto salėmis. Visi vienuolynai atsidūrė giliame pogrindyje.

Skaudų persekiojimą patyrė tarpdiecezinė Kauno kunigų seminarija. Pradžioje klierikų skaičius buvo sumažintas iki 150, vėliau iki 75, dar vėliau - iki 25. Seminarijos profesoriai suiminėjami, kitaip šalinami iš seminarijos. KGB nuolatos nedavė ramybės. Turtinga seminarijos biblioteka buvo sunaikinta.

* * *

Atgavus nepriklausomybę Kaune kūrėsi svarbiausieji bažnytiniai centrai: Lietuvos Caritas, Lietuvos katechetikos centras, Lietuvos šeimos centras, Informacijos centras, Bažnyčios internetas, Televizijos studija, „Marijos radijas“. Prie VDU atkurtas Teologijos fakultetas išleido 987 teologus bakalaurus, 135 religinio švietimo bakalaurus, 129 teologus magistrus. Bendru Lietuvos Caritas ir VDU vadovų sutarimu, remiant JAV Vyskupų Konferencijai, VDU įkurtas Socialinės rūpybos profesinių studijų centras. Kaune taip pat įsikūrusi Religijos studijų kolegija, rengianti tikybos mokytojus. Per tris paskutinius metus joje diplomus gavo 229 asmenys. 1991 m. ėmė veikti Kauno sakralinė muzikos mokykla, padedanti įsigyti ne tik muzikinį išsilavinimą, bet ir krikščionišką dvasinę brandą. Jėzuitai pradėjo vadovauti gimnazijai. Jų pastangomis darbą pradėjo „Gyvenimo ir tikėjimo“ institutas. 1993 m. įsikūrė Kolpingo draugijos mokymo centras.

Kaune įsikūręs katalikių moterų sambūris „Caritas“, vėliau evoliucionavęs į Lietuvos Caritas organizaciją, atliko labai didelį darbą organizuojant paramą silpniausiems Lietuvos žmonėms.

Socialinėmis silpniausiųjų žmonių, o pastaruoju metu paauglių problemomis rūpinasi 1990 m. įsikūrusi organizacija „Actio Catholica Patria“.

Nuo 1990 m. Kaune leidžiamas du kartus į savaitę krikščioniškos krypties laikraštis „XXI amžius“.

Evangelizacijos baruose sėkmingai veikia „Gyvieji akmenys“, nuolat organizuojantys evangelizacinius renginius, ir Evangelizacijos centras, vykdantis daug evangelizacinių programų.

1988 m. vysk. Vincentas Sladkevičius buvo pakeltas kardinolu ir tapo Kauno arkivyskupu metropolitu. 1991 m. jo iniciatyva Šiluvoje Švč. M. Marijos globai buvo paaukota Kauno arkivyskupija ir visa Lietuva.

1993 m. rudenį tris Kauno arkivyskupijos vietas - Kauną, Šiluvą ir Kryžių kalną - aplankė Šventasis Tėvas Jonas Paulius II. Mes buvome patys laimingiausi iš visų Lietuvos vyskupijų.

1994 m. Kaune įsikūrė Jaunimo centras, ruošiantis darbo su jaunimu lyderius ir koordinuojantis visas jaunimo programas.

1996 m. Kauno arkivyskupija sumažėjo, nes šiaurinę dalį atidavė naujai susikūrusiai Šiaulių vyskupijai. Prie atiduotų Šiaulių, Kelmės, Joniškio ir Radviliškio dekanatų dar pridėjo ir trečdalį savo turėtų lėšų, kad Šiaulių vyskupija pradžiai turėtų nors kuklių išteklių būtiniausioms reikmėms.

Jubiliejiniais 2000 metais vykę sielovadiniai renginiai vaisingai pasitarnavo atnaujinant visų vyskupijų religinį gyvenimą. Ypač tam pasitarnavo Kaune vykęs Lietuvos II Eucharistinis kongresas. Galima pasidžiaugti, kad nuolat auga tikinčiųjų dėmesys Eucharistijos garbinimui. Naktinės adoracijos išaugo į nuolatinę Eucharistijos adoraciją, vykstančią katedroje ir Švč. Sakramento bažnyčioje.

Kauno kunigų seminarija sumažėjo, nes įsikūrė kelios seminarijos kitose vyskupijose.

Tobulinant kunigų rengimą 1996 m. buvo įsteigtas seminarijos propedeutinis kursas, kuriame klierikai gilina dvasinį gyvenimą ir tiria savo pašaukimą. Į Kauno kunigų seminariją kasmet stoja 6-12 kandidatų.

Net 79 procentai Kauno arkivyskupijos gyventojų laiko save katalikais, bet rimtai praktikuojančių tikėjimą yra mažiau nei pusė. Daugelio tikėjimas yra daugiau tradicinis, stokojantis sąmoningumo. Vyresnioji karta sovietiniais metais nėra gavusi reikiamo religinio ugdymo, todėl labai reikalinga rimtos katechezės. Dalies tikinčiųjų ryšys su Bažnyčia apsiriboja Krikšto ir Santuokos sakramentų priėmimu ir bažnytinėmis laidotuvėmis.

Džiaugiamės, kad pamažu auga jaunimo religinis sąmoningumas. Tai galima paaiškinti tikybos pamokų įtaka ir katecheze prieš priimant įkrikščioninimo sakramentus. Keli metai Kauno Katekezės mokykloje vykdoma katechumenato programa, nešanti gražių vaisių.

Labai apgailestaujame dėl neopagonybės plitimo. Žmonės, pametę ryšį su Katalikų Bažnyčia, labai dažnai pakliūva į visokias ezoterines ir sektantiškas grupes. Per visuomenės komunikavimo priemones populiarinamos pseudoreliginės grupės, kuriomis susižavi tikėjimo nepažįstantys žmonės, ypač jaunimas.

Kauno arkivyskupijoje šeimos nėra patvarios. Tai visos Lietuvos bėda. Skyrybų skaičius didelis; jų yra ir tarp šeimų, priėmusių Santuokos sakramentą. Prie skyrybų daug prisideda alkoholizmas, emigracija į užsienį, o ypač hedonistinė kultūra, griaunanti krikščioniškąsias vertybes.

Labai sėkmingai veikia Kauno arkivyskupijos Šeimos centras, kuris rūpinasi jaunimo rengimu šeimos gyvenimui, jaunavedžių parengimu santuokai, vykdo kitas šeimoms reikalingas programas. Šeimos klausimais leidžiamas mėnesinis žurnalas „Artuma“, kurio tiražai pastaraisiais metais kelis kartus išaugo. 1997 m. Kaune įsikūrė katechezės mokykla, kurioje vykdomos programos jaunavedžiams ir kt., norintiems pagilinti tikėjimo žinias.

Ypač džiugina Kauno arkivyskupijoje augančios maldos grupės, kurių skaičius nuolat didėja. Į šias grupes įsijungia tiek suaugusieji, tiek jaunimas. Populiarios uždaros rekolekcijos, kurių poreikis kasmet auga. Pagrindiniai dvasiniai centrai įsikūrė Paštuvoje (vadovauja ses. karmelitės), Kulautuvoje (vadovauja tėvai jėzuitai), Šiluvoje (vadovauja arkivyskupija) ir Pažaislyje (vadovauja ses. kazimierietės). Šiuose centruose vyksta rekolekcijos ir trumpesnės dvasinės lavybos.

Pašaukimų skaičius į Dievui pašvęstąjį gyvenimą yra mažas. Daugiau kandidačių turi kontempliatyvūs moterų vienuolynai. Iš vyrų vienuolijų daugiausia pašaukimų turi pranciškonai ir jėzuitai.

Kaune veikia Katalikų Bažnyčios Informacijos centras, leidžiantis „Bažnyčios žinias“, ir Katalikų interneto tarnyba, kuri padeda plėstis internetinėms svetainėms ne tik Kauno, bet ir kitose vyskupijose.

2001 m. įkurtas Kauno arkivyskupijos bažnytinio meno muziejus, kuriame pastoviai vykdomos švietėjiškos ir evangelizacinės programos.

2002 m. pradėjome pasiruošimą Kauno arkivyskupijos II Sinodui, kurį ketiname užbaigti 2007 m. Skirtingai nuo 1934 m. vykusio I Sinodo į šio Sinodo darbus įtraukti ne tik kunigai, bet ir pasauliečiai.

2003 m. Kaune įsikūrė ir pradėjo veikti „Marijos radijas“, šiuo metu laidas transliuojantis ne tik Kaunui, bet ir Vilniui, Klaipėdai ir Šiauliams. Artimiausiu metu tikimasi išplėsti jo tinklą Aukštaitijoje ir Suvalkijoje. Apie šio radijo reikalingumą liudija faktas, kad jis jau beveik save išlaiko, ko nepasakysi apie kitas visuomenės bendravimo priemones.

2005 m. konsekruota Kauno Prisikėlimo šventovė - padėkos už laisvę paminklas. Šventovė atstatyta remiant Lietuvos bei užsienio tikintiesiems, Kauno savivaldybei ir Lietuvos Vyriausybei.

2005 m. Kaune įsikūrė katalikiška „Ąžuolo“ vidurinė mokykla, kurioje mokosi apie 1800 moksleivių, tačiau Kaunui reikėtų mažiausiai dar dviejų katalikiškų bendro lavinimo mokyklų.

Nuo 1997 m. Kauno arkivyskupija sumažėjo, nes Šiaulių, Joniškio, Radviliškio ir Kelmės dekanatus su 41 parapija atidavė naujai besikuriančiai Šiaulių vyskupijai. Arkivyskupija tapo mažesnė, bet palengvėjo jos administravimas.

1997 m. Kaune buvo konsekruotas vyskupas Rimantas Norvila, vėliau paskirtas Vilkaviškio vyskupu, o 2001 m. - konsekruotas vysk. Jonas Ivanauskas, iki šiol einantis arkivyskupo augziliaro pareigas.

Nuo 2005 m. intensyviai dirbame, kurdami dekanatų centrus. Jų tikslas - koordinuoti ir suintensyvinti sielovadinį darbą visoje arkivyskupijoje. Paruošėme programą ir pradėjome stiprinti dekanatų sielovadinius centrus. Šis darbas toliau nuosekliai vykdomas ir, tikiuosi, duos gerų rezultatų.

Aukštesnį lygį pasiekė parapijų vizitacijos. Į šias vizitacijas įtraukiami arkivyskupijos pagrindinių institucijų, besirūpinančių sielovados reikalais, vadovai.

Daug nerimo arkivyskupijoje kelia alkoholizmas, nusikaltimai ir savižudybės. Žmogiškojo saugumo trūkumas, ekonominiai sunkumai ir didelė korupcija daugiausia prisidėjo prie šių blogybių išplitimo. Valdžios institucijos nelabai sėkmingai kovoja su nusikalstamumu. Daug rūpesčio kelia alkoholizmas, kurį paveldėjome iš sovietmečio ir kuris augo per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį. Vyko nusikalstamas žmonių girdymas. Reikia tik apgailestauti, kad alkoholizmui plisti buvo sukurtos tiesiog idealios sąlygos. Laimėjo lobizmas, pinigai, bet pralaimėjo Lietuva.

Nepaisant Bažnyčios narių, tame tarpe ir kunigų suklydimų, Lietuvos žmonės daugiausia pasitiki būtent Bažnyčia. Bažnyčiai nuolat skiriamos pačias aukščiausios pasitikėjimo vietos. Tai galima paaiškinti tuo, kad dauguma Lietuvos žmonių, net ir mažai religingų, suvokia, jog Bažnyčia yra nuosekli žmogaus teisių ir moralės gynėja.

Netenka abejoti, kad Bažnyčia šiandien yra vienintelė reali jėga, galinti keisti žmonėse vergo sąmonę, nes ją labiausiai pavergia melas, ypač plintantis per masinę kultūrą, reklamą ir televiziją.

Arkivyskupija stokoja kunigų, kurie galėtų dirbti kapelionais mokyklose ir universitetuose. Tai didelis nuostolis, nes Kaunas yra universitetų miestas. Ateityje tikiuosi į sielovados darbą įtraukti nuolatinius diakonus. Kauno arkivyskupijos iniciatyva ir rūpesčiu buvo paruošta nuolatinių diakonų rengimo programa, kuri jau patvirtinta ir nebelikę kliūčių jų rengimui.

Arkivyskupijos sielovados prioritetai:

• Šeimos institucijos ir gyvybės gynimas. Pramatome daug dėmesio skirti jaunoms šeimoms ir bendradarbiauti su valdžios institucijomis, siekiant, kad šeimos būtų tvirtos ir saugios.
• Pašaukimų ugdymas ir klierikų rengimas kunigystei. Kunigų rengimui jau dabar skiriame pačias geriausias arkivyskupijos pajėgas.
• Suaugusiųjų katechezė. Šiai katechezei parapijose buvo skiriamas sąlyginai menkas dėmesys.
• Dekanatų ir didelių parapijų sielovadinių centrų sukūrimas. Sielovadiniai centrai pamažu kuriami; jiems skiriami nuolatiniai darbuotojai ir finansiniai ištekliai;
• Sinodo užbaigimas ir jo nutarimų nuoseklus įgyvendinimas. Sinodo darbai eina į pabaigą, todėl 2007 m. jį tikrai užbaigsime.
• Kad visas sielovados darbas nesiremtų tik žmogiškomis pastangomis, jis palaikomas didelio būrio Eucharistijos mylėtojų, susibūrusių į nuolatinę Eucharistijos adoraciją. Šis būrys kasmet didėja.
• Šiluva pamažu tampa labai svarbiu dvasiniu centru Lietuvoje. Artinantis 400 m. jubiliejui pramatyta atlikti daug darbų, kurie Šiluvą padarys dar patrauklesnę Lietuvos ir užsienio piligrimams.

Su viltimi žvelgiame į ateitį, nes pasitikime Dievo Apvaizdos vedimu. Šį vedimą matėme per 80 arkivyskupijos ir Lietuvos bažnytinės provincijos gyvavimo metų. Jeigu Bažnyčia būtų buvusi tik žmogaus rankų kūrinys, ji seniai būtų palaidota. Žmonės, kuriuos Viešpats pasikviečia darbui Bažnyčioje, yra tik netobuli įrankiai, - visas augimas ateina iš Dievo.