Archyvo įrašas

Ganytojiškas laiškas pradedant pasirengimą Kauno arkivyskupijos antrajam sinodui

Brangūs broliai ir seserys Kristuje!

Šiandien kreipiuosi į jus, norėdamas paprašyti jūsų pagalbos ir bendradarbiavimo labai svarbiu bei reikšmingu mūsų arkivyskupijos gyvenimo laikotarpiu.

1934 metais įvyko pirmasis Kauno arkivyskupijos sinodas, apsvarstęs ir nubrėžęs bažnytinio gyvenimo ir sielovadinio darbo gaires. Jis teikė didelių vilčių, tačiau po kelerių metų prasidėjęs pasaulinis karas ir po to sekusi Lietuvos okupacija mūsų arkivyskupijai atnešė sunkių išbandymų. Pokario metai buvo ne mažiau sunkūs, nes sovietų valdžia, vykdydama Maskvos direktyvas, planavo visišką Bažnyčios sunaikinimą. Karo metu į Vakarus pasitraukus Kauno ganytojams, ilgą laiką arkivyskupijai vadovavo Religijų reikalų tarybos įgaliotinio stropiai prižiūrimi kapituliniai vikarai. Arkivyskupijos padėtis nepasikeitė į gera ir po to, kai Apaštalų Sostas galėjo skirti apaštališkuosius administratorius vyskupus, nes sovietų valdžia darė viską, kad bažnytinis gyvenimas vos vegetuotų, neatsinaujindamas Vatikano II Susirinkimo šviesoje. Komunizmo subyrėjimas Europoje ir Nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje suteikė viltį, kad arkivyskupija užsigydys padarytas žaizdas ir sėkmingai atsilieps į nūdienos iššūkius.

Iš tikrųjų, Nepriklausomybės metai buvo palaimingi ir įliejo naujos gyvybės visose bažnytinio ir sielovadinio gyvenimo sferose. Rengimasis Kauno arkivyskupijos 75-erių metų jubiliejui parodė, jog yra subrendusių naujų jaunų jėgų, kurios gali atnešti gražių sielovadinio darbo vaisių. Užsimezgęs dialogas ir bendradarbiavimas tarp dvasininkų ir pasauliečių, tarp įvairių bažnytinių ir pasaulietinių institucijų leidžia tikėtis, kad bažnytinis gyvenimas bus pakylėtas į dar aukštesnį lygmenį. Tačiau visuomenės sekuliarizacija, masinės kultūra įtaka, piktnaudžiavimas laisve, naujų religijų antplūdis ir globalizacija yra dideli iššūkiai, į kuriuos nelengva atsakyti, ypač tada, kai pritrūkstama idealizmo. Neretai pastebima įtampa tarp tradicinės tikėjimo praktikos ir naujų dvasingumo formų, pritrūksta pozityvaus dialogo tarp vyresnės ir jaunesnės kartos kunigų bei tikinčiųjų.

Dabartinis arkivyskupijos gyvenimo etapas yra labai svarbus ir reikalaujantis ne tik nuodugnios praeities bei dabarties analizės, bet ir šiandienio sielovados darbo prioritetų pasi-rinkimo bei arkivyskupijos gyvenimo atnaujinimo, kuriant aktyvias tikinčiųjų bendruomenes, kuriose tikintieji gyventų kaip darni šeima ir gyvenimo prasmės ieškantiems žmonėms veiks-mingai liudytų Jėzų Kristų, vienintelį pasaulio ir kiekvieno žmogaus Gelbėtoją. Matydamas būtinybę nuodugniai aptarti arkivyskupijos gyvenimą bei sielovadą, pritarus kunigų tarybai, 2003 metų sausio 5 dieną Kauno arkikatedroje susirinkusiems tikintiesiems pranešiau apie ketinimą sušaukti Kauno arkivyskupijos antrąjį sinodą.

Šis pavadinimas nemažai daliai tikinčiųjų yra naujas, negirdėtas ir nesuprantamas. Graikų kilmės žodis "sinodas" reiškia ėjimą drauge į tą patį tikslą. Bažnyčia jį apibūdina, kaip išrinktų kunigų ir kitų tikinčiųjų susirinkimą, skirtą padėti diecezijos vyskupui, siekiant vyskupijos tikinčiųjų gerovės. Iš tiesų šiais žodžiais kalbama apie mus, kaip tikinčiųjų bendruomenę, turinčią vieną tikėjimą ir vieną dvasią, o tai reiškia, kad visi privalome nuoširdžiai įsijungti į mūsų arkivyskupijos sielovados prioritetų, kurias bus vadovaujamasi artimiausioje ateityje, apmąstymą. Tai ypatingos Dievo malonės ir didelės atsakomybės metas.

Pasitaiko, kad kai kuriuos renginius pravedame taip greitai, jog net nesugebame pastebėti ir suvokti jų reikšmės, o jiems pasibaigus, lieka tik tuštumos jausmas ir skausmas, kad kažko nepadarėme. Tokie susibūrimai nepasilieka atmintyje ir neatneša jokios apčiuopiamos naudos. Tiesą sakant, bijau, kad nepasiduotume pagundai kažką daryti tik todėl, kad darytume. Ryžęsis sušaukti arkivyskupijos sinodą, noriu, kad jūs geriau susipažintumėte su tuo, ką veikia jūsų vyskupas, gi aš pats noriu artimiau pažinti jūsų problemas.

Žinoma, negalime keisti nuostatų, saistančių visą Bažnyčią, bet nuo mūsų priklauso nuspręsti, kaip geriau galime įgyvendinti Evangeliją kasdienybėje, kad būtume geresniais krikščionimis ir apaštalais savo aplinkoje, kaip galime skleisti malonės gyvenimą, kaip visi galime tapti geresniais. To negali padaryti vienas vyskupas, to negali padaryti vien tik kunigai. Privalome būti visi drauge, bendradarbiauti. Jūs, dirbantieji įmonėse, įstaigose, mokyklose, ligoninėse, jūs, tėvai, besirūpinantys savo vaikų ateitimi - jūs galite nešti Evangelijos žinią ten, kur tai gali būti sunku padaryti kunigui. Tai yra jūsų uždavinys, šioje srityje jūs galite padėti ir patarti. Todėl labai noriu, kad kiekvienoje parapijoje ar rektorate būtų sudarytos viena ar kelios sinodo grupės, kurios veiktų, bendradarbiaudamos su kunigais bei sinodo parengia-mosiomis komisijomis. Iš šių grupių narių lauksime pasiūlymų sinodo svarstymams, joms pateiksime dokumentų projektus, teirausimės jų nuomonės dėl vienokių ar kitokių mūsų vyskupijos gyvenimo normų.

Šių grupių narius jūs turite išrinkti iš savo tarpo, kad jie galėtų išreikšti savo požiūrį į aktualias Bažnyčios problemas, pasidalydami savo patyrimu, išsakydami jūsų viltis ir nuoskaudas. Mes negalime ir neturime būti svetimi vieni kitiems, besislepiantys ir baimingai susigūžę.

Brangūs broliai ir seserys, noriu žinoti jūsų pažiūras, nusistatymą ir prioritetus. Noriu išgirsti Bažnyčios balsą, nes tai jūs esate Bažnyčia. Pažadu, kad visi jūsų pateikti pasiūlymai bus kuo rimčiausiai apsvarstomi ir į juos bus atsižvelgiama rengiant sinodo dokumentus. Taip pat lauksiu idėjų iš arkivyskupijos institucijų ir katalikiškųjų organizacijų, kurios jau iki šiol yra daug nuveikusios įvairiose bažnytinio gyvenimo sferose. Norėčiau, kad arkivyskupijoje neliktų nė vieno kunigo, nė vienos sesers vienuolės ir nė vieno pasauliečio, kuris kuo nors neprisidėtų prie Sinodo darbų. Viliuosi, kad pasirengimas Sinodui išjudins ne tik aktyviausius Bažnyčios narius, bet ir tuos, kurie šiuo metu pasinėrę sekuliarizuoto pasaulio sūkuryje ir vei-kiami masinės kultūros sunkiai atpažįsta savo krikščionišką bei katalikišką tapatybę. Jie yra mūsų broliai ir seserys, kuriems mūsų tikėjimo kelias ir asmeninis liudijimas gali padėti labiau atsigręžti į Kristų.

Prašykime mūsų Viešpatį, kad visąlaik būtų su mums, kad nušviestų mūsų mintis, kad suteiktų reikiamos drąsos pareikšti savo nuomonę. Ypač kviečiu visus nuolat melstis ir aukoti pasitaikančius gyvenimo sunkumus už Sinodo sėkmę, nes jo sėkmė pasitarnaus ne tik Kauno arkivyskupijos, bet ir visos Lietuvos religiniam bei dvasiniam augimui.

Su ganytojiniu palaiminimu