į pirmą puslapį

 

Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią!

Kardinolo Sigito TAMKEVIČIAUS SJ homilija
2021 m. Sekminės

Artėjant išsiskyrimo metui Jėzus, matydamas nuliūdusius savo mokinius, pažadėjo nepalikti jų vienų, bet atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius,– Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti“ (Jn 14, 16–17). Jėzus paaiškino mokiniams, ką duos toji Tiesos Dvasia: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26). Po Jėzaus įžengimo į dangų mokiniai meldėsi ir laukė jo pažado išsipildymo. Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip tai įvyko: „Visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2, 1–4).

Prieš Sekmines mes su visa Bažnyčia meldžiamės ir laukiame Šventosios Dvasios atėjimo. Žmonės kartais norėtų mãtomai patirti Šventosios Dvasios atėjimą – gauti kalbų, pranašystės dovaną ar kažką panašaus, ką gavo apaštalai. Buvę bailūs, daug ko nesuprasdavę, ką kalbėdavo Galilėjos Mokytojas, Jėzaus mokiniai po Sekminių neatpažįstamai pasikeitė. Net susidurdami su dideliu pasaulio priešiškumu, jie drąsiai skelbė Evangeliją ir liudijo apie Jėzaus prisikėlimą, ir tokiu būdu augino Jėzaus draugų būrį.

Svarbiausia Sekminių žinia: dangaus Tėvas siunčia Tiesos Dvasią, nešančią mums pačią reikalingiausią malonę – suvokimą, kad Jėzus mus myli ir nori mus lydėti per visą gyvenimą iki palaimingo susitikimo danguje. Tuomet tolimas ir mažai pažįstamas Jėzus tampa artimas mūsų draugas ir bendrakeleivis. Šis Jėzaus artumo išgyvenimas iš esmės keičia žmogaus gyvenimą – padeda eiti šventumo keliu.

Mes pažįstame daugelį šventųjų – šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Antaną Paduvietį, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę, palaimintąjį Jurgį Matulaitį, palaimintąjį Teofilių Matulionį ir kitus, kuriais žavimės, bet kuriais, atrodo, neįmanoma sekti; jie tarsi būtų ne šio pasaulio gyventojai. Iš tikrųjų, jie buvo visiškai tokie, kaip ir mes visi – buvo gundomi į pikta, ne visada jų gyvenime švietė saulė, bet jie turėjo jėgų nugalėti blogį ir ryžtingai eiti Jėzaus rodomu keliu. Tą jėgą jiems teikė Šventoji Dvasia, padėdama megzti artimą draugystę su Jėzumi.

Dievas yra amžinas ir nesikeičiantis; kaip jis veikė apaštalų laikais, taip veikia ir nūnai, tik reikia leisti jam veikti. Jei mes leidžiame savo gyvenime veikti Šventajai Dvasiai, ji subrandina mumyse vaisius, apie kuriuos kalba apaštalas Paulius: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 22–24).

Švęsdami Sekmines, mes turime ne tik prisiminti mūsų gyvenimą veikiančią Šventąją Dvasią, bet ir pamąstyti, kiek leidžiame jai veikti. Jeigu Jėzus mums yra artimas ir brangus, jei savo elgesį deriname ne su pasaulio nuomone, bet su Jėzaus Evangelija, tuomet Šventoji Dvasia veikia mumyse. Ir atvirkščiai, jei mums yra svarbu, ką pasakys apie mūsų veiksmus ne Jėzus, bet žmonės, tuomet Šventoji Dvasia tyli. Ar ji kalbės, ar tylės, viskas priklauso nuo mūsų.

Aplink save visuomenėje matome labai daug pykčio, nesąžiningumo, godumo, netyrumo, ir esame gundomi būti kaip visi. Nepasiduoti blogio įtakai įmanoma tik tuo atveju, kai jaučiame šalia savęs esantį Jėzų. Šventoji Dvasia padeda jausti Jėzaus artumą ir blogį nugalėti gerumu. Visai panašiai, kaip tai darė palaimintasis arkivyskupas Jurgis, kuris net savo gyvenimo šūkiu pasirinko: Blogį nugalėk gerumu!

Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujink žemės veidą! Atnaujink ir mano sielos veidą!