į pirmą puslapį

VIEŠPATS MANO ŠVIESA

Iš arkivyskupo Sigito TAMKEVIČIAUS atsiminimų knygos
(Kauno arkivyskupija, 2013)
 Arkivyskupo Sigito TAMKEVIČIAUS SJ atsiminimų knygos „Viešpats mano šviesa“ (2013) viršelis
    VIEŠPATS yra mano šviesa ir išgelbėjimas,
    ko turėčiau bijotis?
    VIEŠPATS yra mano gyvenimo tvirtovė,
    prieš ką turėčiau drebėti?
    (Ps 27, 1)

Vietoj įžangos

1962 m. balandžio 18 d. Kauno arkikatedroje vysk. Petro Maželio rankų uždėjimu gavau kunigystės šventimus ir pradėjau tarnystę Bažnyčioje. Savo primicijų paveikslėlyje įrašiau vieną savo maldavimą: „Viešpatie, leisk Tau paaukoti savo širdį ir visą gyvenimą už tuos, už kuriuos aukojosi Tavo mylimas Sūnus.“ Viešpats su kaupu išpildė aną prašymą, leisdamas per penkiasdešimt metų tarnauti Dievo tautai.

p. 7

Pirmieji žingsniai – tyliai brandinama svajonė

1938–1955 m.
p. 16–17

Mano kartos vaikams knyga buvo beveik vienintelis langas, pro kurį smalsios paauglio akys galėjo žvelgti į pasaulį. Nežavėjo manęs knygos, kurias tėvai parsiveždavo iš parduotuvės, kai perkant žibalo, druskos ar kitų ūkinių prekių reikėdavo nupirkti ir kokią nors iš rusų kalbos išverstą „Apysaką apie tikrąjį žmogų“, „Oblomovą“ ar panašią knygą.

Apvaizda padovanojo man du žmones, kurie sudarė beveik idealias sąlygas skaityti. Vienas iš jų buvo broliukas pranciškonas Pranas Taučikas, kuris prieš karą dirbo Kretingos pranciškonų spaustuvėje, o sovietams išvaikius vienuolynus sugrįžo į tėviškę ir gyveno netoli mano namų. Savo namuose jis turėjo kelias dideles dėžes įvairiausių religinių, nuotykių ir kitokio turinio knygų. Kartą pakvietė mane apsilankyti ir pasiūlė, gal norėčiau ką nors paskaityti. Mane domino nuotykiai, o broliukas vis bandydavo įpiršti kokią nors religinę knygą, ir tai jam pavykdavo. Taigi visuomet parsinešdavau keletą įvairaus turinio knygų ir įnikdavau į jų skaitymą.

Dar didesnė Apvaizdos dovana buvo klebono kun. Jono Reitelaičio biblioteka. Krikštonių bažnyčioje, kurią pats suprojektavo ir pastatė, po vargonais buvo aukštas kambarys, nuo grindų iki aukštų lubų prikrautas įvairiausių knygų vokiečių, lenkų ir lietuvių kalbomis. Klebonas man, Mišių patarnautojui, leido raustis jo bibliotekoje. <...>Bibliotekoje buvo kopėčios, jos pasitarnaudavo, kai norėdavau pasiekti aukščiausias lentynas. Ta diena, kai klebonas duodavo raktą ir aš gerą valandą naršydavau po knygas, man būdavo šventė.

p. 19

Vaikystėje apie kunigystę negalvojau, o ir tėvai apie tai nekalbėjo. Tik vėliau, po kunigystės šventimų, sužinojau: motina labai norėjo, kad tapčiau kunigu. Tačiau ji mirė labai anksti, 1951 m., man bebaigiant septintąją klasę, ir tą šventą norą nusinešė į dangų. Stipriai išgyvenau motinos netektį, nes labai ją mylėjau. Tikiu, kad jos malda ir pavyzdingas krikščioniškas gyvenimas turėjo įtakos mano vėlesniems sprendimams. Mokydamas vidurinėje mokykloje, savo ketinimą siekti kunigystės laikiau paslėpęs giliai širdyje. <...> Tik pasibaigus mokslo metams apie savo pašaukimą pirmą kartą pasikalbėjau ir su parapijos klebonu. Nors su juo dažnai bendraudavau, jis niekuomet neskatino stoti į Kunigų seminariją. O aš, nors ir svajojau apie kunigystę, nemaniau, kad šį klausimą turėčiau su kažkuo aptarti. Viskas atrodė labai aišku. Po abitūros egzaminų klebonas nedrąsiai pasiūlė: „Galėtumei pabandyti pasimokyti Kunigų seminarijoje. Jei nepatiks, seminariją galėsi visuomet palikti, tačiau ir tuo atveju turėsi naudos, nes seminarija tave išmokys tokių dalykų, kurie gyvenime labai pravers.“ Mačiau, koks jis buvo laimingas, kai pasakiau, kad jau seniai esu apsisprendęs stoti į Kunigų seminariją ir niekur kitur.


Kunigiškos tarnystės džiaugsmai ir pavojai

1962–1975 m.
p. 36

Išaušo graži antroji Velykų diena. Prieš sumą pėsčiomis nuvykau į kleboniją, o iš tenai, kunigų lydimas, atėjau į gimtinės bažnyčią, kurioje prieš 24-erius metus buvau pakrikštytas ir kurioje 8-erius metus patarnaudavau Mišiose. Ši bažnyčia buvo tarsi antrieji namai. Bažnyčioje daug žmonių, jų veiduose mačiau dalelę džiaugsmo, kurio buvo sklidina mano širdis. Po Mišių, kaip įprasta, teikiau primicijų palaiminimą. Šioje šventėje trūko tik motinos, kuriai mano primicijos būtų buvęs didžiausias atlygis už jos meilę ir norą, kad jauniausias sūnus pasiaukotų Dievo tarnybai. Prisimindamas šviesius anų dienų išgyvenimus, šiandien suvokiu jų reikšmę, nes per juos tvirtai įaugi į Bažnyčią kaip bendruomenę, kurioje pradėjai tikėjimo kelionę, su kuria klausei Dievo žodžio ir stiprinaisi Eucharistija. Visa tai padės tolesniame gyvenime padaryti reikiamus pasirinkimus ir atsilaikyti prieš visus gundymus.

p. 51–52

Jau 1970 metais Vilkaviškio vyskupijos kunigų būrelio susitikimuose diskutavome dėl pogrindžio spaudos būtinumo. Labai reikėjo leidinio, kuris žadintų tautinį ir ypač religinį sąmoningumą, atspindėtų katalikų gyvenimo sunkumus ir bėdas. Leidinio reikalingumo mintį palaikė dauguma uolių kunigų, ypač kun. Juozas Zdebskis ir kun. Alfonsas Svarinskas.

Mintis leisti pogrindžio leidinį pamažu brendo. P. Plumpa iš mano surinktos medžiagos suredagavo pirmąjį numerį, kuriam parinkome Vivos voco – „Gyvuosius šaukiu“ – pavadinimą. Mums visiems buvo svarbu, kad pogrindžio leidinį palaimintų kuris nors iš tremtinių vyskupų, todėl nuvykau pas buvusį savo prefektą Kauno kunigų seminarijoje, tuo metu tremtinį vyskupą V. Sladkevičių ir jam parodžiau parengtą medžiagą. Ant jo stalo gulėjo lenkiškas laikraštis Kronika. Vyskupas pervertė medžiagą, pamąstė, pagyrė sumanymą leisti kad ir kuklų leidinį ir pasiūlė Kronikos pavadinimą.

Parengtą numerį dar kartą perredagavo ir savo ranka perrašė P. Plumpa. Liko kelis kartus perrašyti rašomąja mašinėle ir paskleisti tarp patikimų draugų. Pusę numerio perrašė Šventosios Šeimos kongregacijos ses. Genovaitė Navickaitė, o likusią dalį užbaigiau pats ir subrošiūravęs išdalijau pažįstamiems. Taip 1972 m. kovo mėnesio pirmojoje pusėje Simno klebonijos mažame kambarėlyje šviesą išvydo LKB kronikos pirmasis numeris. Pravieniškių lageryje kalinčio kun. J. Zdebskio atminimui parašiau jo dangiškojo globėjo Šv. Juozapo šventės datą – kovo 19-ąją.


LKB kronika – tiesa išlaisvina

p. 95

Per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti Kronikos – tai iš tiesų stebuklas žinant, kiek ši represinė mašina turėjo etatinių darbuotojų ir informatorių. Šitas stebuklas buvo galimas tik todėl, kad Lietuvoje buvo žmonių, apie kuriuos pasakyčiau tą patį žodį – „stebuklas“. Po tiek tamsos ir prievartos dešimtmečių buvo žmonių, kurie už Dievą ir Tėvynę, tiesą ir gėrį galėjo paaukoti viską.


Nelaisvės metai – didžiulė Dievo dovana

1983–1988 m.
p. 103

Kun. A. Svarinsko teisme vienas saugumietis pažadėjo, kad mano byloje būsią 25 tomai medžiagos. Nors į teismo salę tikintieji nebuvo leidžiami, bet skaitant nuosprendį įleido mane ir kun. J. Kaunecką. Nuosprendis buvo užbaigtas teismo nutarimu už antitarybinę propagandą man iškelti baudžiamąją bylą. Šalia stovėjęs saugumietis liepė eiti kartu į liudytojų kambarėlį, o iš čia, žmonėms išsiskirsčius, nuvežė į KGB požemius. Pakeliui, sėdėdamas kalėjimo automobilio bokse, dar spėjau iš kišeninio kalendoriaus išplėšti ir suvalgyti kai kuriuos adresus ir telefonus, kad KGB turėtų mažiau darbo. Nuvežę nuogai išrengė, padarė nuodugnią kratą, paėmė laikrodį, dokumentus, pinigus, davė aliumininį puodelį, šaukštą ir aplamdytą dubenį košei. Labai keista, bet staiga dingo dažnai lydėjęs nerimas: kas leis Kroniką? Maldoje sakiau: „Viešpatie, jei ji reikalinga, pasirūpink!“ Pabučiavau kameros grindis – nuo dabar čia bus mano namai.


Sugrįžus įTėvynę – gaivūs laisvės vėjai

1989–1990 m.
p. 127

Nauji laikai tiesiog vertė įsitraukti į pozityvią veiklą, nes kovojusieji prieš Bažnyčią arba prisiminė, kad yra Lietuvos vaikai, arba, pajutę naujus vėjus, pritilo. Naujasis Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Kazimieras Valančius rodė Bažnyčiai didelį palankumą. Permainos buvo tiesiog neįtikėtinos.

Vasario 5 d. Vilniuje vyko didelė šventė – vysk. Julijonas Steponavičius po 40 metų trukusios prievartos atšventino arkikatedrą. Klierikai, daugybė vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų pasitiko po 28 metų tremties grįžtantį savo vysk. Julijoną. Mišias koncelebravo vysk. Antanas Vaičius, vysk. Juozas Preikšas ir kitų vyskupijų valdytojai. Iškilmė truko net tris valandas. Arkikatedros grįžimas gyvenimui buvo ryškus tuometinių permainų ženklas. Kompartija, atrodo, tikėjosi, kad katedros sugrąžinimu, himnu ir trispalve vėliava bus galima numaldyti laisvės ištroškusias žmonių širdis. Deja, daug kam teko nusivilti, nes žmonės norėjo ne tik ženklų, bet ir visiškos laisvės.


Vilčių ir darbų kupini permainų metai

1991–1992 m.
p. 140–141

1991 m. balandžio pabaigoje kard. Vincentas Sladkevičius sugrįžo iš Romos. Grįžtančius, kaip buvo įprasta, Kauno geležinkelio stotyje pasitikome mes, būrys kunigų, nes anuomet vyskupų išvyka į Romą vis dar buvo didelis įvykis. Kardinolui parvykus į kuriją, kancleris paskambino ir pranešė man, kad esu skubiai kviečiamas atvykti į kuriją, kuri jau buvo persikėlusi į vysk. M. Valančiaus namą šalia arkikatedros. Vos įžengiau į kardinolo priimamąjį, jis rimtu veidu pranešė žinią: „Esate nominuotas vyskupu ir reikia skubiai pranešti, ar priimate šį skyrimą.“ Paaiškinau, kad jėzuitai negali priimti skyrimo be savo vadovybės sutikimo, todėl sutarėme, kad pasikalbėsiu su Draugijos provincijolu ir po kelių dienų duosiu atsakymą. Provincijolas kun. J. Boruta SJ, pasitaręs su t. A. Saulaičiu SJ, skyrimui pritarė, todėl liko tik apsispręsti, kada turėtų būti konsekracija. Kardinolas pasiūlė per Sekmines, gegužės 19 dieną. Gegužės 3 d. Vatikano radijas oficialiai paskelbė apie mano nominaciją. Kulautuvoje atlikau rekolekcijas. Viskas buvo taip netikėta ir nelaukta, todėl buvo nelengva susikaupti. Meldžiausi ir viską sudėjau į Dievo rankas: „Viešpatie, pervedei per lagerius, Sibirą, vesk ir toliau, kad mano tarnystė Bažnyčiai būtų naudinga ir kad ieškočiau ne savo, bet tavo garbės“.


Arkivyskupo katedra ir nauji iššūkiai

1996–1999 m.
p. 199–200

1996 m. balandžio 29 d. man paskambino nuncijus arkivysk. Justo Mullor Garcia ir paprašė, kad popietiniu metu pas kardinolą atvyktų kas nors iš arkivyskupijos kunigų konsultorių. Suvokiau, kad bus pranešta svarbi žinia. Atvykęs nuncijus paskelbė, kad popiežius priėmė kard. V. Sladkevičiaus atsistatydinimą sulaukus 75 metų amžiaus ir naujuoju Kauno arkivyskupijos ordinaru skiria mane.

Savo kalboje nuncijus aukštai įvertino kardinolo tarnystę ir jo pasišventimą Bažnyčiai sunkiais priespaudos metais. Taip pat išreiškė viltį, kad naujas ordinaras tęs pradėtus jo darbus ir ypač rūpinsis atnaujinti Kunigų seminariją ir visą bažnytinį gyvenimą Vatikano II Susirinkimo dvasia. Išgirdus apie naują paskyrimą širdyje kunkuliavo prieštaringi jausmai: buvo malonu girdėti, kad Šventasis Tėvas teigiamai įvertino mano, kaip kunigo ir kaip vyskupo, tarnystę, kita vertus, užgriuvo suvokimas, kad nuo dabar visur ir už viską man pačiam reikės prisiimti atsakomybę.<...>

Prieš įvyksiantį ingresą reikėjo atlikti kanoninį arkivyskupijos perėmimą dalyvaujant visiems konsultoriams. Gegužės 17 d. prisiekiau, kad vienybėje su Apaštalų Sostu ištikimai atliksiu man skirtas Kauno arkivyskupo pareigas. Arkivyskupijos kunigams buvo sensacija: vieniems džiaugsmas, kitiems gal 1 2nusivylimas, bet manęs neapleido rūpestis – kaip seksis tarnauti tokioje didelėje arkivyskupijoje? <...>

Gegužės 19 d. turėjo vykti ne tik mano ingresas – drauge šventėme Lietuvos bažnytinės provincijos 70 metų jubiliejų. Per iškilmę nuncijus kalbėjo apie vienybės reikšmę Bažnyčioje, nes vyskupų vienybė užtikrina vienybę visoje Bažnyčioje ir net ugdo vienybę tautoje. Kard. V. Sladkevičius sakė: „Dėkoju Dievui, kad jis į Kauno arkivyskupijos sostą pakvietė taip man artimą asmenį <...> kartu buvome Kronikos krikštatėviais.“ <...>Iškilmės ateina ir praeina, o po jų seka kasdienybė su nesibaigiančiais darbais. Ji prasidėjo kitą dieną.


Tikėjimo ir didelių permainų metai

2013 m.
p. 341

Devynios Šilinių dienos ne tik man, bet ir daugeliui kunigų bei tikinčiųjų palieka neišdildomą įspūdį: Lietuva dar gyva! Per visas atlaidų dienas Šiluvą aplanko apie šimtą tūkstančių piligrimų, tarp jų – daug jaunimo. Šiose Šilinėse sutikau piligrimų net iš Pietų Korėjos, Nigerijos, Ganos, Brazilijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos ir kt. kraštų. Nuo Kryžių kalno atkeliavo apie 500 jaunuolių, nuo Žaiginio – per 400. Tai – didžiausios grupės, bet netrūko ir mažesnių grupių moksleivių iš įvairių Lietuvos mokyklų. Pagrindinėse Mišiose dalyvaudavo iki 6000 piligrimų ir ne tik savaitgaliais, bet ir eilinėmis atlaidų dienomis. Labai daug piligrimų atvykdavo į vakaro Mišias, kurios taip pat buvo aukojamos aikštėje tarp Bazilikos ir Apsireiškimo koplyčios. Daugybė žmonių pasinaudojo atlaidų proga susitaikyti su Dievu; kasdien jiems patarnaudavo nuo dešimties iki penkiolikos kunigų. <...>Vakare aukojau Mišias savanoriams ir, mano nuostabai, Bazilika buvo apypilnė neskubančių Šiluvą palikti piligrimų. Ačiū Dievui, atlaidų nuotaikos nesugadino joks incidentas; viskas vyko darniai ir ramiai. Ypač džiugino per visas atlaidų dienas buvęs giedras oras. Per atlaidus girdėjau daug gerų žodžių, kuriuos sakė pažįstami ir tolimesni žmonės dėl Šiluvos atlaidų ir visų pasikeitimų per paskutinį dešimtmetį. <...>Buvo labai gera per atlaidus matyti daug giedrų, jaunų ir pagyvenusių žmonių veidų. Linkėjau piligrimams, kad iš Šiluvos į savo namus ir savo aplinką parneštų ramybės, džiaugsmo ir vilties.


Žmonės ir darbai – Dievo garbei ir Bažnyčios gėriui

p. 344

Per 22 metus įšventinau per 80 kunigų; šiuo metu jie sudaro daugumą darbingų arkivyskupijos kunigų, kai kurie darbuojasi Šiaulių vyskupijoje arba Lietuvos vienuolynuose. Džiaugiuosi, kad dauguma jų tarnauja labai ištikimai, nesiskųsdami, kad per menka parapija ar kas nors labai sunku. Kunigų šventimai visuomet būna neeilinė šventė ne tik šventinamiesiems ar pakviestiesiems kunigams, bet ir pačiam vyskupui.

p. 355

Dėkoju Dievui už padovanotą gyvenimą. Dėkoju už tėvus, kurie išmokė tikėti ir mylėti, už pašaukimą tarnauti altoriui ir žmonėms, už daugybę sutiktų žmonių – už vyskupus, kunigus, vienuolius ir seseris vienuoles, už ištikimuosius pasauliečius, su kuriais dirbau ir kurių tikėjimas bei meilė buvo man didelė atrama. Prisiminimuose paminėjau tik nedaugelį, o jų buvo labai daug ir labai gerų. Daugeliui jų jaučiu dėkingumo ir meilės skolą.

Dėkoju Dievui ne tik už šviesius kelio tarpus, bet ir už patirtus sunkumus, lagerio bei tremties metus; dėkoju už išaušusį Lietuvos laisvės rytą. Kunigo ir vyskupo tarnystės metais buvo visko – labai šviesių dienų, kai norėjosi iš džiaugsmo šaukti, kaip gera gyventi Bažnyčioje, bet būdavo ir audringų dienų, kai meldžiausi: „Tėve, jei galima, tegu ši taurė praeina pro mane.“ Sutinkami priešiškumai tikriausiai buvo reikalingi kaip tas dyglys, apie kurį kalba apaštalas Paulius (plg. 2 Kor 12, 7). Už patirtą blogį visiems esu atleidęs ir meldžiu Viešpatį, kad jis būtų gailestingas ir man, ir mano nedraugams. Feci quod potui – dariau, ką pajėgiau. Viešpatie, atleisk, jei ko nepadariau, galėdamas padaryti.


Dvasinis testamentas

1982 m. vasario 6 d.
p. 93–94
Meldžiantis kilo mintis parašyti savo Dvasinį testamentą ir palikti jį draugams. 1982 m. vasario 6 d. parašiau tai, kas tuo metu man atrodė svarbu pasakyti draugams ir visiems, nešantiems nelaisvės pančius:

Vis dažniau girdžiu grasinimus, kad būsiu suimtas. Tikiu, kad saugumo grasinimai gali tapti tikrove. Galbūt saugumo organai mane prievartaus, kaip pravoslavų šventiką Dmitrijų Dudko, kad apgailėčiau savo veiklą kaip nusikaltimą prieš valdžią ir žmones. Kas gali iš anksto garantuoti, kad pajėgs atsispirti prieš visas saugumo žinioje esančias priemones ir nepalūš? Gulago pragare palūžo tūkstančiai! Todėl šiuo metu, kai esu laisvas, noriu pasakyti savąjį credo.

Mačiau melą, smurtą ir moralinį supuvimą, todėl negalėjau likti abejingas. Noras matyti tautiečius laimingus čia ir ten, amžinybėje, vertė mane kovoti prieš visą tą blogį, kuris slėgė mano Tėvynę ir Bažnyčią, šitai kovai pašvenčiau vaisingiausius savo gyvenimo metus. Visoje savo veikloje vadovavausi krikščioniškos moralės dėsniais – sakyti tiesą, ginti tiesą, kovoti prieš smurtą, tačiau mylėti visus, net tuos, kurie yra melo ir smurto įrankiais. Dėkoju Dievui, kad paskutiniame dešimtmetyje leido man vaisingai pasidarbuoti Bažnyčios, o drauge Tėvynės labui. Jei reikėtų viską pradėti iš naujo, daryčiau tą patį, nebent dar su didesniu uolumu. Apgailėti galiu tik tiek, kad, tikriausiai, galėjau padaryti dar daugiau.

Ramia širdimi einu į kalėjimą, kuris tebūnie mano veiklos vainikas. Nelaisvės metus skiriu kaip atgailą už savo klaidas ir už Bažnyčios bei Tėvynės ateitį. Visa, ką kentėsiu, skiriu už mylimus tautiečius, kad jie išliktų ištikimi Dievui ir Tėvynei, kad nė vienas nenueitų Judo keliu. Ypatingai trokštu, kad šią ištikimybę išlaikytų Lietuvos bažnytinė hierarchija, kuri saugumo yra labiau už visus prievartaujama. Broliams kunigams melsiu iš Dievo vienybės malonės: vienybės su Kristumi, su Bažnyčia, su Popiežiumi, bet ne su KGB ir ne su Religijų reikalų taryba.

Nelaisvėje nuolat maldausiu Viešpatį už Lietuvos seses, paaukojusias savo gyvenimą Dievo ir žmonių meilės tarnybai, kad jos didelį dėmesį skirtų kovai už Bažnyčios laisvę ir pagrindines žmogaus teises. Netikėkite, kai valstybinio ateizmo propagandistai sakys, kad ši veikla esanti politika. Tai ne politika, bet mūsų visų gyvybinis reikalas. O jei politika, tai Bažnyčios politika, Popiežiaus politika.

Savo širdyje nešiosiu visus tuos brangius Lietuvos tikinčiuosius, su kuriais susidūriau per 20 kunigavimo metų. Likite ištikimi Kristui ir Tėvynei! Išauginkite vaikus, nenusilenkiančius prieš melą ir prievartą. Tegul jie sukurs protingesnę ir sveikesnę visuomenę už tą, kurioje jums tenka gyventi.

Tikiu, kad mūsų darbą ir kovą tęs kiti, tik, galbūt, dar uoliau ir vaisingiau, negu tai pavyko man ir mano draugams. Jeigu kas nors sakys, kad „galva sienos nepramušite“, netikėkite šituo pesimizmu. Melo ir prievartos siena supuvusi, o su Kristaus pagalba visa įmanoma nugalėti.

Jeigu kada nors mane išgirstumėte priešingai kalbant, netikėkite: ten kalbėčiau ne aš, bet vargšas saugumo sulaužytas žmogus.