į pirmą puslapį

Dievo tarnaitė Adelė DIRSYTĖ (1909–1955)

  • Beatifikacijos arba kankinystės deklaravimo byla pradėta 2000 m.;
  • katalikė pasaulietė, mokytoja ateitininkė, tremtinė, pasaulyje žinomos Sibiro kalinių maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ autorė;
  • Didžiojo krikščionybės jubiliejaus proga drauge su 30 tūkst. naujųjų tikėjimo kankinių pasaulyje ir 114 kankinių Lietuvoje įrašyta į XX a. Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą), popiežiaus Jono Pauliaus II iškilmingai paskelbtą 2000 m. gegužės 7 d. Romos koliziejuje;
  • apdovanota Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (1999 m., po mirties).

Dievo tarnaitė Adelė DIRSYTĖ Gimė 1909 m. balandžio 15 d. Promislavos vienkiemyje (Šėtos vls.; tėvų sodyba, buvusi prie Aukštųjų Kaplių tarp Šėtos ir Kėdainių, neišliko, nes sovietmečiu buvo sunaikinta). Tėvai – Agota Ragaišytė ir Antanas Dirsė – buvę pamaldūs ir darbštūs ūkininkai, tris vaikus iš penkių leido į mokslus. Jauniausioji šeimoje Adelė lankė pradinę mokyklą Aukštuosiuose Kapliuose, vėliau Šėtos progimnaziją. 1924–1928 m. mokėsi Kėdainių gimnazijoje, o ją baigusi įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Mirus tėvui, vėliau netekusi ir brolio paramos, buvo priversta nutraukti studijas. Kurį laiką dirbo Lietuvių katalikių moterų draugijoje, aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, rūpinosi našlaičių ir vargšų šalpa, rašė straipsnius mergaičių ir moterų ugdymo temomis, religinę poeziją, bendradarbiavo žurnaluose „Moteris“, „Naujoji vaidilutė“. 1940 m. gavo VDU Teologijos-filosofijos fakulteto baigimo diplomą.

Prasidėjus sovietų okupacijai dirbo mokytoja Vilniaus mergaičių gimnazijoje. Vokiečių okupacijos metais organizavo paramą vargstantiems, dirbo su moksleiviais ateitininkais ir akademiniu jaunimu. Tokią veiklą tęsė ir antrosios sovietų okupacijos metais.

1946 m. kovo 6 d., apkaltinta antisovietine veikla, buvo suimta, žiauriai tardyta saugumo rūsiuose. 1946 m. lapkričio 2 d. nuteista dešimčiai metų kalėti ir dar penkeriems metams atimta teisė grįžti į Lietuvą. 1947 m. išgabenta į Čumą (Komi Respublika) tiesti geležinkelio, kur lagerio administracijos buvo verčiama dirbti sunkiausius darbus, alinta badu. 1949 m. išvežta 70 km už Taišeto (Irkutsko sritis) kirsti miško. 1950 m. atsidūrusi Magadane, dirbo statybose. Ypač stiprino ir palaikė kitų kalinių dvasią, mokė dvasinės stiprybės semtis maldoje. Už jos daromą dvasinę įtaką buvo įvairiai alinama. Nužudyta ar mirė Chabarovsko krašte 1955 m. rugsėjo 26 d. pakeliui į Lietuvą iš lagerių. Iki šiol nežinomos nei jos žūties aplinkybės, nei palaidojimo vieta.

Sibiro tremtyje rašė maldas ant tošies gabalėlių, laikraščio skiaučių. Maldas sugrupavo ir sudėjo į mažą knygelę. 1953 m. vasario 16-ąją perdavė draugei su prierašu: „kad galėtumei geriau su mumis jausti, mąstyti, garbinti Viešpatį, siunčiame šią maldų knygelę." Sibiro kalinių maldaknygė pavadinimu „Marija, gelbėk mus“ pirmą kartą išleista 1959 m. „Ateities“ spasutuvėje Putname, vėliau pasklido įvairiuose kraštuose, išleista 12-ka pasaulio kalbų (anglų, vokiečių, ispanų, olandų, prancūzų, kinų, lenkų ir kt.) penkiuose žemynuose. Pogrindinė laida Lietuvoje – 1964 m. Pirmasis leidimas Nepriklausomoje Lietuvoje –1990 m. Trečiąją laidą 2009 m. palydėdamas, Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius rašė: „Yra nemažai medžiagos apie šią taurios dvasios lietuvaitę, tačiau jei turėtume tik šią kuklią jos maldaknygę, parašytą didelės kančios naktyje, jos užtektų atkurti gražios, spinduliuojančios per kiekvieną maldos žodį dvasios paveikslą.“


Marija, apšviesk klystančius, gelbėk mirusius karžygius, leiski prisikelti mūsų šventai Lietuvai, kad, kaip šviesi žvaigždė, kitų tautų tarpe šviestų, spindėtų ir garbintų Tavo Sūnaus ir Tavo begalinį gailestingumą ir meilę
(iš maldaknygės „Marija, gelbėki mus“)
Malda prašant Adelę DIRSYTĘ paskelbti palaimintąja
Visagali Viešpatie Dieve, Tikėjimo, Vilties ir Ištvermės šaltini!
Tu palaikai ir stiprini pasitikinčius ir sekančius Tavimi. Žiauriuose Sibiro lageriuose daugelį metų stiprinai mokytoją Adelę Dirsytę, kad liktų ištikima Tavo valiai ir būtų pamokančiu pavyzdžiu artimui.
Viešpatie, suteik malonę, kad Tavo tarnaitė, mokiusi žodžiu ir savo gyvenimu, o tikėjimu paliudijusi kankinystę, galėtų tapti mūsų Užtarėja danguje. Amen.

Imprimatur
+ Lionginas VIRBALAS SJ
Kauno arkivyskupas metropolitas

Beatifikacijos procesas
„Sąmoningas Kristaus sekimas iki kankinystės gražiausiai buvo realizuotas tikėjimo kankinės Adelės Dirsytės, kurios kankinystės oficialaus pripažinimo bylą šiandien iškilmingai pradėsime, gyvenime. <...> Šiandien mūsų tautiečiai yra tarsi primiršę kuo alsavo totalitarinė sistema, naikinusi tokios taurios dvasios žmones kaip Adelė Dirsytė. Daugelis, pasitaikius gyvenimo sunkumams, dejuoja, o kai kas net ilgisi praėjusių laikų. Šiandien mūsų kankinė, kaip ir anuomet eidama Kryžiaus kelią, kviečia mus ne kerštui ar neapykantai, bet susimąstyti, kad tikras gyvenimas statomas ne ant melo ir neapykantos, o ant uolos, kuri yra Jėzus Kristus. Su Juo mokytoja nepalūžo sunkiausių išbandymų dienomis.“ (iš tuomečio Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus homilijos „Kankinės vainikas“ >>)

2000 m. rugsėjo 24 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje šv. Mišiomis, vadovaujamomis Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičius SJ, pradėtas Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos procesas. Po pamaldų Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje įvyko arkivyskupo S. Tamkevičiaus SJ vadovaujamas bažnytinio tribunolo pirmasis posėdis. Šventumo ir kankinystės bylos procesui vesti buvo paskirti teisėjai.

Beatifikacijos arba kankinystės bylos tribunolas
  • Bylos postulatorius – vysk. teol. dr. Kęstutis KĖVALAS
  • Įgaliotas teisėjas – mons. bažn. t. lic. Adolfas GRUŠAS
  • Teisingumo saugotojas – mons. teol. dr. Artūras JAGELAVIČIUS
  • Bylos notarė – teol. lic. Alma GURSKIENĖ
Atminimo ženklai