Nuotraukos – organizatorių
Miesto misijos Kaune — tai ne tiesiog festivalis ar bažnytinis renginys. Tai tarsi miesto širdies pulsas, kuris kartą per metus sutankėja ir ima skleisti šviesą. Jau 13 metų iš eilės žmonės išeina iš savo uždarų kambarių, o Bažnyčia — anapus savo sienų. Gatvės, kiemai, kavinės, aikštės virsta gyvomis stotelėmis, kur kiekvienas gali sustoti, paklausti, paklausyti ar tiesiog pabūti.
Tai kvietimas būti kartu — ne dėl tradicijos, ne iš pareigos, o iš širdies troškimo. Čia gali sutikti kunigą, kuris moka papasakoti anekdotą ir nuoširdžiai pasijuokti. Gali išgirsti arkivyskupą, kalbantį ne iš sakyklos, bet iš kavinės kampo ir laikantį stiklinę giros. Gali pamatyti vaikų akis, pilnas smalsumo, išgirsti muziką, kuri ne tik skamba, bet ir gydo. Gali pajusti, kad šlovinimas — tai ne ritualas, o kvėpavimas kartu. Kad melstis gali ir su ašaromis, ir su plačia šypsena, ir niekam nereikia vaidinti stipresnio ar „labiau švento“.
Miesto misijos primena, kad Bažnyčia — tai ne tik varpinė ar vitražai. Tai žmonės. Gyvi, ieškantys, abejojantys, džiaugsmingi, sužeisti ir kartu iš naujo atsistojantys. Kaune jau tryliktus metus iš eilės miestas tampa atvira knyga, kurioje kiekvienas praeivis gali įrašyti savo sakinį. Vienas galbūt tik trumpam stabtelėti, kitas – pasilikti iki vėlumos. Šiais metais Miesto misijos kvietė miestelėnus ir svečius tris dienas rasti laiko susitikimams.
Birželio 25 d., trečiadienį, senamiesčio širdis plakė vaikišku džiaugsmu — dar nė nesulaukus vakaro, arkivyskupijos kiemelyje Papilio gatvėje suskambo „Širdies lopšinės“. Čia sesuo Justina Gruodytė OSB ir kompozitorius Vladas Klimas supynė garsus ir žodžius į vienį, kuris glostė sielą kaip mamos rankos, o vaikus lydėjo angelo sparnų šviesa, sklindanti atliekant kiekvieną giesmę.
Vėliau miestas tapo kavinės „Bernelių užeiga“ pokalbių scena — „Klausk drąsiai“ kvietė pasiryžti nerti gilyn, kai vyskupas Saulius Bužauskas sėdo prie stalo kaip senas bičiulis, o klausimai tapo tiltu tarp širdžių.
Kai saulė užleido vietą gausiam lietui, visiems susirinkusiems Papilio gatvės kiemelyje teko greitai kilti į salę, kurioje užgimė jaukumo, piligrimystės bei smagaus juoko koncertas. Juozas Gaižauskas atkeliavo kaip piligrimas, savo dainomis, pasakojimas leidęs pasijusti, tarsi būtume vienos didelės kelionės dalyviai – piligrimai, žygiavę ir patyrę nuotykius drauge.
Vėlyvą vakarą atsivėrė šlovinimo banga — bendruomenė „Gyvybės medis“ Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje pakėlė rankas aukštyn, lyg širdys būtų tapusios žiburiais dangaus šviesoje.
Birželio 26 d., ketvirtadienį, į kiemelį užsukę vaikai buvo pakviesti susitikti su Jėzumi adoracijoje. Išgirsti savo širdelės tuksėjimą ir pabandyti patirti artumą su Dievu.
Tuo pat metu kitoje miesto vietoje kavinė „Bernelių užeiga“ tapo pokalbių uostu. Šįkart — arkivyskupo Kęstučio Kėvalo knygos pristatyme „Žmogaus širdis sutverta dangui“ atėjusieji patyrė, kad kiekviename iš mūsų gyvena paslėptas Dievo ilgesys. O klausimai apie šeimą, viltį bei knygos puslapius ne kartą buvo lydimi juoko, bendrystės ir lengvumo.
Vakarui užklupus, kiemelyje vėl skambėjo muzika — šįsyk scenoje kunigas Vincentas Lizdenis, kuris ne tik dainavo, liudijo apie tikėjimą, viltį bei paprastus bendražmogiškus dalykus, bet ir švelniais akordais kvietė į bendrystę dainuojant gerai žinomas ir visų pamėgtas sielos melodijas.
Galiausiai vakaras išaugo į šlovinimą kartu su netikėtai Viešpaties pasišaukto amžinybėn Vytauto Striogos ir jo bičiulės Gretos Zbielaitės bendražygiais — bažnyčia prisipildė balsų, maldų, dvasinės šilumos, kurie liudijo: mes visi mylimi, svarbūs ir reikalingi.
Birželio 27 d., penktadienį, vakarėjant kavinė „PJazz“ tapo ieškančiųjų tribūna — kunigas Linas Braukyla klausė: „Ar tik jaunimas nori pokyčio Bažnyčioje?“ Klausimai, šypsenos, atviri žvilgsniai — viskas virto pokyčio kibirkštimis, kur jaunas kunigas drąsiai liudijo savo pašaukimo istoriją, buvo drąsus atsakyti, kad ne į visus klausimus žino atsakymus, o apsisprendimas gyventi dorai ir teisingai – taip pat valios pastangų reikalaujantis, kaip ir kiekvienam mūsų.
O tada — kulminacija: triukšmingas būgnų šou su kitądien Kaune vykusios Vilties šventės svečiu Terlu Bryantu iš Anglijos. Vietoj tradicinės scenos — Kauno arkivyskupijos Jaunimo centro kiemelis, kuriame ritmas veržėsi kaip džiaugsmo audra, kviesdamas šokti net tuos, kurie sakė: „Aš nemoku.“
Ir pagaliau — paskutinis vakaro akordas. Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčia ir trečią vakarą atvėrė duris šlovinimui kartu su Šv. Jono Pauliaus II piligrimų bendruomene. Tai buvo tarsi naktinė malda visam miestui — širdys plakė vienu ritmu, o kiekviena melodija tapo tiltu į dangų.
Visos trys dienos tapo lyg mažos dangaus salelės miesto kasdienybės viduryje, kur muzika gydė, pokalbiai atvėrė širdis, o šlovinimas tapo bendrystės viršūne.
Joana Cironkaitė,
Kauno arkivyskupijos kurijos Sielovados skyriaus bendradarbė
----------------------
Ką byloja Kauno gatvių praeivis, užklydęs į misijų susitikimus? (užrašė Joana Cironkaitė)
Birželio 25 d., trečiadienis
Vaikščiojau Papilio gatve, kai netikėtai išgirdau kažką panašaus į švelnią lopšinę. Sustojau. Kieme vaikai žiūrėjo į seserį Justiną ir kompozitorių Vladą Klimą, tarsi klausytųsi stebuklo. Šalia, švelniam lietui barbenant, vaikai šoko, jų tėveliai niūniavo, vyko kažkas tokio tyro, kad net trumpam pamiršau visus reikalus. ... Kai sustojau klausytis „Širdies lopšinių“, pamačiau vaikų akis — atrodė, kad jų pasaulyje nėra jokių sienų. Muzika kaip šiltas rankšluostis, ką tik iš skalbinių džiovyklės — apgaubia ir leidžia būti vaiku net ir man, nors jau seniai vaikystę palikau.
Toliau eidamas užklydau į restoraną „Bernelių užeiga“. Užėjau kavos, o ten — vyskupas Saulius Bužauskas kalbasi su žmonėmis. „Klausk drąsiai“, skelbia stendas. Kažkas uždavė klausimą, kurio atsakymo, regis, ir aš seniai ieškojau. Pasijutau taip, lyg būtume seniai pažįstami. Aš visada galvojau, kad vyskupai — kažkokie tolimo dangaus žmonės, kurie kalba tik rimtomis, sunkiai suprantamomis temomis. Bet čia jis juokavo, atsakinėjo paprastai, tarsi būtume seniai pažįstami prie virtuvės stalo. Tą akimirką supratau, kad Bažnyčia nebūtinai turi būti šalta kaip akmens sienos. Joje gyvena šiluma, o kartais — net geras juokas.
Kai vakarėjant vėl atsidūriau Papilio gatvėje, išgirdau dainas. Juozo Gaižausko. Buvo ne šiaip koncertas, labiau pokalbis per dainas. Kažkas pasakė, kad jis piligrimas. Atrodė, kad kiekvienas jo žodis krenta tiesiai į širdį. Vakaro koncertas su Juozu Gaižausku atrodė kaip prisėdimas prie laužo, kur dainos gimsta iš kelionių dulkių ir tylos. Ir jos tokios tikros, tokios nesuvaidintos!
O vakare, eidamas pro Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią, užsukau į vidų. Šlovinimas. Rankos pakeltos, akys užmerktos, viskas taip gyva, kad net tie, kas stovėjo gale, atrodė pakylėti. Kai užėjau į Šv. Jurgio bažnyčią, pajutau, kaip žmonės čia lyg nuogi — ne kūnu, o siela. Niekas neslepia, ką jaučia, nes šlovinimo giesmės viską iškelia aukštyn, aukščiau, nei bet kuris stogas ar bokštas.
---
Birželio 26 d., ketvirtadienis
Kitą dieną vėl ėjau pro tą patį kiemelį — vaikai žaidė, piešė, šypsojosi. Nejučia nusišypsojau ir aš.
Užėjau į „Bernelių užeigą“, nes ten pristatė knygą. Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas kalbėjo apie širdį, sukurtą dangui. Tyliai pagalvojau: gal tiesa, kad kiekviename mūsų slypi dangus, tik dažnai jį pamirštam? Arkivyskupas kalbėjo apie žmogaus širdį, sukurtą dangui, bet kartu pajuokavo apie kasdienius rūpesčius, apie vaikystę, brolių ir seserų santykius, lyderystę ir namus, kuriuose turėtumėm rasti laiko vienas kitam. Ir tada pagalvojau: jeigu net arkivyskupas gali juokauti, tai gal nereikia visko taip sureikšminti? Gal dangaus ilgesys ir juokas yra kaip du broliai — eina kartu, nors atrodo priešingi.
Vakare vėl muzika. Šįkart — kunigas Vincentas Lizdenis. Žmonės dainavo kartu, tarsi senų draugų susitikime. Vakaro koncertas su Vincentu atrodė toks artimas, kad pamiršau, jog jis kunigas. Tiesiog žmogus. Gal toks pat pavargęs, mylintis, kartais abejojantis. O vis tiek dainuojantis.
Bažnyčioje tuo metu šlovino Vytauto ir Gretos bendražygiai. Užėjau. Šviesa, giesmės, kažkoks vidinis šnabždesys sakė: „Tu čia neatsitiktinai.“ Viduje atrodė, kad visi tapome viena didelė, plakanti širdis. Kiekvienas atėjo su savais skauduliais, bet viskas ištirpo, kai pakilo rankos ir balsai.
---
Birželio 27 d., penktadienis
Paskutinę dieną vėl sutikau vaikus Papilio gatvės kiemelyje. Jų džiaugsmas užkrečiamas — pats pamiršau, kad skubėjau.
Vakare nuėjau į „PJazz“. Ten kunigas Linas Braukyla diskutavo apie jaunimą ir Bažnyčią. Klausydamas galvojau, kiek daug drąsos reikia pokyčiui ir kad turbūt mes visi to norime — nepriklausomai nuo amžiaus. Kunigas Linas kalbėjo apie jaunimą, bet kartu ir apie visus, kurie nori pokyčio. Pagalvojau, kad gal ne jaunimas vienintelis drąsus — drąsa slypi kiekviename, kas dar neišmokęs visko užrakinti savyje.
O tada — būgnai. Būgnininkas Terlas Bryantas atrodė lyg ugnikalnis. Ritmas užvaldė visus, net tuos, kurie sakė, kad „nemėgsta koncertų“. Kiemelis virto didele, gyva širdimi. Svečias iš Didžiosios Britanijos mušė taip, lyg norėtų išmušti iš visų mūsų įsisenėjusį nuovargį. Ir, atrodo, pavyko.
Galiausiai, paskutinis sustojimas — Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. Ten šlovino Šv. Jono Pauliaus II piligrimų bendruomenė. Žmonės meldėsi, dainavo, o aš stovėjau kampe ir jaučiau, kaip kažkas tyliai spaudžia krūtinę — gal tai buvo džiaugsmas, o gal kažkokia švelni ramybė. Atrodė, kad ten gali būti toks, koks esi. Paprastas savo džiaugsmu, normalus su savo ašaromis. Ir visiškai saugus. Gal net labiau saugus nei bet kur kitur pasaulyje.
O aš?
Aš tik ėjau pro šalį. Bet dabar galvoju: gal visai nenorėjau praeiti. Gal norėjau sustoti, pasilikti, pajusti, kad ir Bažnyčia — ne akmeninis paminklas, o kvėpuojantis, juokaujantis, kartais verkiantis, bet visada mylintis organizmas.
Ir taip, būdamas tik praeivis, tapau dalimi kažko didesnio.
Tris dienas miestas alsavo dainomis, klausimais, atsakymais, šypsenomis ir maldomis. Viskas atrodė taip netikėta ir kartu taip sava.