Kauno arkivyskupijos augziliaro vyskupo Kęstučio Kėvalo kalba LR Seime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjime (2014 03 11)
Paskelbta: 2014-03-12 13:25:02

 Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente,
Gerbiama Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke,
Gerbiami Lietuvos Respublikos Seimo nariai, valdžios atstovai, tikėjimo bendruomenių nariai, užsienio svečiai ir visi šio minėjimo dalyviai,

Vakarų civilizacija yra atradusi tris kertines sąlygas laisvei pasiekti ir išlaikyti, tai: ribota valdžia, laisvė ūkinėje veikloje ir moralinė-kultūrinė tvarka. Ribota valdžia, nes ji negali būti savavališka, ji atstovauja ne sau, bet visiems žmonėms. Laisvė ūkinėje veikloje, kadangi žmogus turi teisę kūrybiškai dirbti ir savarankiškai pelnytis duoną sau ir savo šeimai. Moralinė-kultūrinė tvarka, kadangi žmogus turi laikytis dorovinių įstatymų ne iš baimės, o iš vidinio įsitikinimo. Šiems trims laisvos visuomenės sektoriams išgryninti labai pasitarnavo krikščionybė, kuri pabrėžė, kad žmonės, sukurti pagal Kūrėjo paveikslą, turi lygias teises ir pareigas. Šiuo pagrindu buvo rašomos modernių valstybių laisvės deklaracijos ir konstitucijos.

Lietuva, savo Nepriklausomybės aktais įsiliejusi į vakarietiškų valstybių šeimą, per ganą trumpą laiką yra pasiekusi gan įspūdingų rezultatų. Štai, pvz., pagal 2013 m. atliktą pasaulio tautų ekonominės laisvės indeksą Lietuva yra 21 vietoje. Tai beveik neįtikėtina žinant, kad buvo tiriami 186 pasaulio kraštai, o nuo 1990 m. Kovo 11 d. praėjo vos 24 metai. Tačiau dar daug ką turime nuveikti, tobulindami šiuos tris visuomenės sektorius. Šią dieną ypač noriu atkreipti dėmesį į mūsų laisvės vieną iš kertinių polių. Tai mūsų valstybės moralinė-kultūrinė tvarka. Ji bręsta šeimoje, pasireiškia viltimi ir troškimu saugoti Tėvynės laisvę.

Apie moralinės tvarkos reikšmę laisvai visuomenei išsaugoti popiežius Jonas Paulius II yra taip pasakęs: „Istorija moko, kad demokratija be dvasinių vertybių nesunkiai virsta aiškiu ar paslėptu totalitarizmu“ (enciklika „Centesimus Annus“, 46). Tos dvasinės vertybės yra žmogaus ir visuomenės moraliniai gebėjimai. Vienas iš Amerikos kūrimo tėvų Jamesas Madisonas kartą pastebėjo, kad žmonės, kurie nesugeba valdyti savo aistrų asmeniniame gyvenime, sunkiai sugebės praktikuoti savęs valdymą viešajame gyvenime. Kitaip tariant, jei krašto žmonių nevaldo moralinės-dvasinės vertybės, jų aistras turi valdyti policija. Jei vis didesnės visuomenės dalies moralinės vertybės yra ignoruojamos, visada atsiras „tvirtos“, o gal net „geležinės rankos“ politikos šalininkų, kurie, iškeldami savo lyderius, vertybėms išsaugoti gali pateisinti net smurtą.

Valstybėje esanti valdžia turi pareigą įstatymais įtvirtinti tvarką, kuri skatina moralinę kultūrą. Čia labai svarbu pripažinti moralinę tiesą. Jei tokio reguliuojančio idealo visuomenėje nėra, tada žmogiškieji santykiai nėra reguliuojami tiesos autoriteto ir aiškumo. Iš patirties aišku, kad moralinius ir dvasinus gebėjimus geriausiai ugdo žmogaus santykis su Dievu ir šeima. Todėl palaikyti ir stiprinti tikėjimo į Dievą aplinką bei šeimos kultūrą yra tiesiog būtina laisvos visuomenės išlikimo sąlyga.

Valstybė turi saugoti vyro ir moters santuoką, nes ji yra ne tik naujos kartos lopšys, bet ir abipusiškai įsipareigojusių vyro ir moters moralinio ugdymosi aplinka. Jei valstybė pateisintų vienas kito neįsipareigojimą santuokoje, ar tada turėtų skųstis, kad tokie žmonės nesiima atsakomybės ir platesniame visuomenės gyvenime? Valstybės piliečių moralinių ir etinių įgūdžių aižėjimas yra kelias į visuomenės susiskaldymą ir vienybės praradimą. O vienybė šiandienos Lietuvoje yra tiesiog nacionalinio saugumo reikalas. Krikščioniškos Bažnyčios ir bendruomenės šiemet Lietuvoje pasirašė susitarimą saugoti žmogaus gyvybę ir šeimą, kaip ji buvo suprantama tūkstančių metų kontekste. Šiuo bendru pareiškimu norėta pasiųsti žinią visuomenei, kad negalime šiandien kvestionuoti tai, kas yra Vakarų civilizacijos ir jos pažangos stuburkaulis. Tam tikslui šie metai ir buvo paskelbti Šeimos metais.

Šiandien mūsų laisvai Tėvynei kurti tiesiog gyvybiškai būtinas vilties kultūros stiprinimas. Skundo ar murmėjimo nuotaika atima jėgas imtis iniciatyvos, kūrybiško problemų sprendimo ar pagaliau išlaikyti ūpą „vardan tos Lietuvos“. Nemanau, kad visi išvykstantieji iš Lietuvos emigruoja tik dėl ekonominių motyvų. Yra ne vienas išsitaręs: „aš ten geriau jaučiuosi.“ Ar nebus ta dvasinė tikrovė, kurią vadiname viltimi, tiesiog būtinas laisvos visuomenės kūrimo veiksnys?

Valstybę sudaro ne tik jos teritorija, bendra istorija ir kultūra, viešoji valdžia, bet ir bendra vizija arba bendras laisvės išsaugojimo projektas. Atrodo, kad dėl pastarojo galėtume labiau padirbėti. Galime sakyti, kad Lietuva seka Europos Sąjungos šalių užmojais. Tačiau turime nepamiršti, kad ir Europa laukia iš mūsų ne tik pritarimo jos direktyvoms. Ji laukia aktyvaus dalyvavimo kuriant Europos identitetą. Mes iš savo istorijos jau žinome laisvės kainą ir tai, kas ją palaiko. Ar negalėtume savo pamokomis drąsiau pasidalyti su visa Europos tautų šeima? Ar išrinksime naujam Europos Parlamentui mūsų atstovus, kurie galėtų drąsiai paliudyti, kad tik moralinės vertybės gali išsaugoti laisvę? Todėl kuriama mūsų valstybės laisvės išsaugojimo vizija yra ir mūsų vienybės garantas, ir indėlis į Europos Sąjungos pažangą.

Šiandien ne kartą mūsų Tėvynėje nuskambės Lietuvos Respublikos himnas, kuriame yra žodžiai „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“. Švenčiame ir Vasario 16-ąją, ir Kovo 11-ąją, idant prisimintume mūsų Tėvynės sūnų ir dukterų ryžtą kovoje už Lietuvos laisvę praeityje ir stiprybės pasisemtume šiandienai. Pastarosiomis savaitėmis matydami tai, kas vyksta Ukrainoje, gerai suprantame, kokia tai trapi dovana. Įvykių Kryme kontekste Kovo 11-osios minėjimas nebėra tik mandagus istorijos prisiminimas ar duoklė mūsų praeičiai. Tai diena, kai turime sudabartinti mūsų protėvių ryžtą ir įkvėpimą dirbti dėl Tėvynės laisvės ir vienybės.

Tuometinę 1990 m. Kovo 11 dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba savo posėdyje paskelbė tai, ko buvo ilgėtasi tiek ilgų okupacijos dešimtmečių. Ta diena buvo sekmadienis. Tradiciškai sekmadieniais viso pasaulio krikščionys prisimena Viešpaties Jėzaus prisikėlimą. Tauta, besiguodusi Prisikėlimo viltimi, sumokėjusi brangią kainą nesuskaičiuojamomis aukomis, budėjusi partizanų žeminėse, ištremta į Sibiro šalčius ir žeminama rinkti trupinius, nukritusius nuo svetimos valdžios stalo, pagaliau vėl tapo Lietuvos valstybės savininke. Vėl atbudo žmonėse tos dvasinės galios, kurios judina vergovės kalnus.

Gerasis Dievas ir šiandien tesaugo mūsų Tėvynę Lietuvą, kurio globai pavedame ir mūsų dabartį, ir ateitį. Teprabunda mumyse brolių ir seserų, sumokėjusių didelę kainą už Tėvynės laisvę, stiprybė!

Ganytojo žodis

Šventasis Tėvas PRANCIŠKUS (Airijoje) nurodė, kad svarbus yra kasdienis pavyzdys, kurį duoda Viešpatį mylintys ir jo Žodžiu pasitikintys tėvai. Jis dar kartą paragino šeimas melstis namuose, kalbėti apie gerus ir šventus dalykus, priimti Motiną Mariją į savo šeimos gyvenimą, kartu švęsti krikščioniškas šventes, solidariai padėti kenčiantiems žmonėms, nustumtiems į visuomenės gyvenimo paribius.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ

Liturginis kalendorius

Pamaldos

2018 – Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos metai

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune