Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ homilija mons. Alfonso Svarinsko laidotuvių šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje (2014 07 21) (+video)
Paskelbta: 2014-07-22 10:29:01

Mons. Alfonsas Svarinskas – kunigas legenda (1924–2014)

 

Šiandien laidojame mons. Alfonsą – kunigą  legendą. Partizanas, triskart Gulago kalinys, kunigas, pogrindžio darbininkas, Seimo narys, Lietuvos kariuomenės ir partizanų kapelionas. Su mons. Alfonsu užverčiame septyniasdešimties metų Lietuvos istorijos puslapį, pažymėtą kančiomis, kovomis, dideliais praradimais ir sunkiu prisikėlimu. Šiame puslapyje aukso raidėmis yra įrašytas mons. Alfonso vardas.

Girdėjome Evangeliją, kurioje atpasakojama Jėzaus kalba, ko reikia norint sekti paskui Jį. Jėzus aiškiai pabrėžia ištikimo sekimo sąlygas – tai savęs išsižadėjimas, pakėlimas sutinkamų sunkumų, rūpestis amžinuoju gyvenimu ir drąsus tikėjimo išpažinimas. Išpildyti šias sąlygas nėra lengva, nes lengviausia plaukti pasroviui. Šiandien laidojame mons. Alfonsą, kuris bandė ištikimai sekti Kristų net ir tuomet, kai sąlygos buvo labai atšiaurios.

Sutapimas: pirmą ir paskutinį kartą mons. Alfonsą sutikau Vilniaus ligoninėse. Pirmąjį kartą jis man atnešė šv. Komuniją. Anuomet jis buvo keturiasdešimtmetis, energija spinduliuojantis kunigas, tik ką sugrįžęs iš lagerio ir kuriam valdžia neleido atlikti kunigo pareigų. Paskutinį kartą prieš savaitę aš jį aplankiau ligoninėje. Mons. Alfonsas jau stovėjo ant amžinybės slenksčio ir apgailestavo, kodėl Dievas jį dar sulaikė, kai jau buvo pasiruošęs iškeliauti. Greitai Viešpats pasišaukė savo mokinį ir karį, kuris bandė Viešpačiui paaukoti, atrodė, daugiau, nei gali eilinis mirtingasis žmogus. Iš tikrųjų, mons Alfonsas buvo kunigas legenda. Vieni jį labai gerbia ir myli, kiti bando suniekinti, tačiau niekas nepraeina abejingai pro šalį.

Per paskutinį susitikimą ligoninėje mons. Alfonsas kalbėjo, kas buvo svarbu jo, kaip žmogaus, lietuvio ir kunigo gyvenime. Jis sakė: „Dievas, Bažnyčia ir Lietuva buvo mano svarbiausi idealai ir džiaugiuosi, kad juos pasirinkau. Šiame pasaulyje nesusikroviau jokių turtų, nes jie man buvo nereikalingi.“ Ir dar nurodė, kad norėtų amžinojo poilsio atgulti šalia draugų partizanų, po miško egle ir kad ant jo kapo būtų pastatytas lygiai toks kryželis, kaip ir kitiems partizanams.

Monsinjorą gerbusiems žmonėms nelengva buvo priimti šitokį mirusiojo sprendimą, tačiau su mirusiais nediskutuojama; jų valia vykdoma. 

Be jokios abejonės, jaunystės dienų Lietuvos laisvės kovos ir jose žuvę draugai giliai įsirėžė mons. Alfonso sieloje. Tikriausiai dėl šios priežasties, kai dėl sveikatos prašėsi atleidžiamas nuo klebono tarnystės, jis turėjo vienintelį prašymą – būti Lietuvos partizanų kapelionu.

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi.“ Pokario metais, kai Lietuva neteko laisvės, kai tūkstančiai žmonių buvo tremiami į Sibirą, kiti kankinami KGB kalėjimuose, rinktis kunigystės kelią tikrai reikėjo savęs išsižadėjimo ir drąsos. Tačiau peržengdamas seminarijos slenkstį mons. Alfonsas negalėjo net įsivaizduoti, kad kunigystės šventimus gaus ne Kauno arkikatedroje, bet Abezės lageryje iš tokiais pat kalinio drabužiais vilkinčio vyskupo Ramanausko rankų.

Kunigo formaciją monsinjoras gavo labai rūsčiose sąlygose: kankinamas, badaudamas, bet šalia matydamas kenčiančius kunigus, Lietuvos inteligentus, Bažnyčios hierarchus, kaip antai, vyskupą Ramanauską, būsimąjį kardinolą Slipij ir daugelį kitų, kurių nepajėgė sulaužyti bolševikinė teroro mašina. Kokie menki  ir pasigailėjimo verti atrodė budeliai, kuriuos jaunas kalinys prašė Dievo gailestingumo.

Mons. Alfonsas nesigailėjo, kad net tris kartus kalėjo sovietiniuose lageriuose. Su jam būdingu humoru jis ne kartą kalbėjo: „Visada komunistams sakiau: padarėt vienintelį gerą darbą, kad areštavote kunigus. Kitaip kunigai sėdėtų tuščiose klebonijose, o žmonės kentėtų lagery be kunigų. O dabar ir kunigai, ir tauta yra lageriuose.“

Menkai pažinojusieji mons. Alfonsą mąsto, kad jam rūpėjo ne Dievas, bet politika. Taip, Tėvynės reikalai jam tikrai labai rūpėjo ir jis iki paskutinės akimirkos sielojosi dėl viso blogio, kurį matė neišsilaisvinusioje Lietuvoje. Apie tai jis kalbėjo ir paskutinėmis gyvenimo valandomis. Tačiau jis buvo tikras kunigas, kuriam rūpėjo žmonių sielos. Kaip mons. Alfonsas tarnavo tikintiesiems Kulautuvos, Miroslavo, Kudirkos Naumiesčio, Išlaužo, Viduklės ir Kavarsko parapijose, galėtų pavydėti geriausi Lietuvos kunigai. Aš savo akimis mačiau per gavėnios rekolekcijas sausakimšą Viduklės bažnyčią. Pulkai vaikų prie altoriaus, dar daugiau adoruotojų mergaičių. Žmonės važiuodavo iš toli pasiklausyti mons. Alfonso pamokslų, o gal dar daugiau – pasižiūrėti į kunigą, kuris nebijo kalbėti tiesos ir kurio nepajėgia išgąsdinti net sovietinis saugumas. Jeigu šiandien Lietuvoje turėtume daug panašaus uolumo kunigų, net dabartinė mirties kultūra nenusineštų tiek daug aukų.

Štai liudijimas vieno asmens, brendusio mons. Alfonso sielovadinio darbo  įtakoje: „Kulautuvos jaunimas greitai pajuto, kad tai tikras kunigas ir tikras žmogus. Vaikai (net būdami komjaunuoliai) lankė bažnyčią, ją puošdavo, plaudavo grindis. Pionieriai giedojo bažnyčios vaikų chore. Jauno kunigo vidinė branda, humoro jaunimas, nuoširdus bendravimas traukė jaunimą. Jis buvo visiškas kontrastas lediniams, netikriems santykiams komjaunimo organizacijoje, oficialiame tarybiniame gyvenime. Jis buvo vienintelė atsvara „niekada neklystančiai“ ir nepripažįstančiai jokių diskusijų komunistų partijos linijai. Mokiniai mėgdavo su kunigu žaisti šachmatais, kalbėti, diskutuoti. Bet, svarbiausia, tokie mokiniai galėjo mąstyti, netapti komunistiniais mankurtais, išmoko turėti savo nuomonę ir ją ginti“ (R. Jurkuvienė).

Mons. Alfonsas atkakliai kovojo su alkoholiu ir jo pastangos atnešdavo vaisių. Pavyzdžiui, laidotuvėse ir mirusiųjų minėjimuose jis pasiekdavo, kad nebūtų  vartojamas alkoholis.

Oponentams užkliūdavo mons. Alfonso kietas žodis. Jis kartais tikrai būdavo kietas. Bet ar tai reiškė, kad jis nemylėjo? Anaiptol. Pats Jėzus fariziejus pavadindavo angių išperomis, pabaltintais karstais ir išvartė prekeivių Dievo šventovėje stalus. Ar galėtume jį apkaltinti nemeile? Kaip tik meilė kartais reikalauja kieto tiesos žodžio, kuris sužeidžia, bet drauge ir gydo, nes primena reikalą daryti atgailą. Ar galėjo mons. Alfonsas džiaugtis tais, kurie nepadarę atgailos, neatsiprašę tautos už padarytas išdavystes, vėl pradėjo alkoholyje skandinti tautą   ir krauti sau milijonus? Tylėjimas, siautėjant blogiui, gali būti didžiausia nemeilė. Todėl mons. Alfonsas netylėjo.

Monsinjoras kovojo ne su asmenimis, bet su blogiu, kuris tūno tuose asmenyse. Niekada jis nesmerkė nei ruso, nei kitokią orientaciją turinčio asmens. Jis kovojo su komunistų neštomis blogybėmis, pasisakė prieš žmogaus prigimtį žeminančius dalykus. Tai buvo nenuilstantis kovotojas su blogiu.  Nereikia stebėtis, kad monsinjoras Alfonsas nenustojo kalbėti apie kovą? Juk skiriamasis krikščionio bruožas – kova už gėrį. Krikščionis kovoja už Tiesą, už Kelią, už Gyvenimą, kol Nepriklausomoje nuo melo ir neapykantos, nuo noro kitus engti ir išnaudoti Lietuvoje bus vertinamos tikrosios vertybės.

Kas buvo mons. Alfonso dvasinės stiprybės versmė? Prigimtas charakteris? Užsigrūdinimas patiriamuose sunkumuose? Abejoju. Menu, kai po arešto mane išvedė į kalėjimo kiemelį valandėlei pakvėpuoti grynu oru, išgirdau už sienelės mons. Alfonsą pusbalsiai kalbantį rožinį. Štai kas buvo toji stiprybės versmė: gilus tikėjimas ir meilė tėvų žemei. Už Dievą ir Tėvynę jis galėjo leistis būti ir nukryžiuotas. Dėl to jis buvo ir liks kunigas legenda. Nedraugai niekins, bet artimai jį pažinusieji – žavėsis ir mokysis, kaip reikia sekti Kristų.

Ganytojas

Mergelė MARIJA nori būti mūsų liūdesio, nusiminimo, pasimetimo gydytoja. <...> Ji kviečia būti Jos bendradarbiais, Viešpaties teikiamo džiaugsmo talkininkais (plg. 2 Kor 1, 24). Jau šiandien galime padėti vieni kitiems. Jau šiandien galime priimti Dievo malonę ir kurti savo ir Tėvynės ateitį, jausdami atsakomybę už ją >>.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ
(iš homilijos Šiluvoje)

Aktualu

Pamaldos

Šiluva

Jono Pauliaus II piligrimų kelias

Marijos radijas

Šv. Kazimiero knygynas Kaune

Svečių namai

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Parama