Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ Sekminių homilija
Paskelbta: 2015-05-26 10:22:09

Šventoji Dvasia, atnaujink mūsų sielas!

„Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą!“ – šiais ar panašiais žodžiais maldaujame, kad Šventoji Dvasia ateitų į mūsų gyvenimą ir jį perkeistų bei atnaujintų. Maldaujame Dievo pagalbos, nes suvokiame, kad mes daug ką turėtume savyje pakeisti, bet nemokame ar nepajėgiame to padaryti. Maldaujame Šventosios Dvasios pagalbos, nes pats Jėzus, išsiskirdamas su savo mokiniais, pažadėjo nepalikti savo mokinių našlaičiais, bet atsiųsti jiems Globėją – Šventąją Dvasią, kuri liktų su jais per amžius (plg. Jn 14, 18).

Jėzui įžengus į dangų, jo mokiniai buvo nuliūdę ir pasimetę. Jie buvo iš Jėzaus daug ko išmokę ir jų ausyse skambėjo siuntimo žodžiai: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją!“, tačiau juos slėgė nežinomybė: nežinojo, nei kur eiti, nei nuo ko pradėti. Reikėjo Globėjo – Šventosios Dvasios, kuri pašalintų bet kokią nedrąsą, pasimetimą, primintų, ką reikia daryti, ir vestų per priešiškai nusiteikusį pasaulį.

Apaštalai meldėsi ir laukė Šventosios Dvasios atsiuntimo. Apaštalų darbų knygoje šitaip aprašytas pirmųjų Sekminių įvykis: „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems leido prabilti“ (Apd 2, 2–4).

Sekminės, Šventosios Dvasios Atsiuntimo šventė, mums pristato daugiau ar mažiau pažįstamą tikrovę – Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje ir gyvenime tikinčio žmogaus, kuris atsiveria jos veikimui. Jėzus aiškiai nurodė, kokios pagalbos galime tikėtis: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (14, 26); „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13).

Jeigu atidžiai pasižvalgysime po dabartinį pasaulį, lengvai pastebėsime, kad visų bėdų, kurios mus kamuoja, pati svarbiausia priežastis ta, kad žmonės yra tiek pasimetę, jog jau nebeturi aiškios tiesos ir yra linkę pripažinti, kad kiekvienas žmogus gali turėti savo tiesą ir pagal ją tvarkyti savo gyvenimą.

Kas nutinka žmogui ir visuomenei, kai prarandama tiesa? Vis labiau didėja praraja tarp turtingųjų ir skurdžiai gyvenančių žmonių, nes turtingųjų tiesa skelbia, kad kiekvienas turi pasirūpinti savimi. Pradedama nesuvokti, kas yra prigimtinė šeima, nes ja norima laikyti bet kokią kelių žmonių, kad ir tokios pačios lyties, sąjungą. Nesuvokiama, kas yra žmogus – išsivystęs gyvūnas ar Dievo kūrinys. Piktinamasi, kai Šiaurės Korėjos diktatorius sušaudo savo pavaldinius už tai, kad jam bekalbant kai kurie prisnūsta, bet nesijaudinama, kai kasmet dešimtys tūkstančių visiškai nekaltų negimusių kūdikių nužudoma ne kur nors Korėjoje, bet mūsų Tėvynėje. Dejuojama, kad pirmaujame pasaulyje savižudybėmis, bet alkoholiui leidžiama laisvai lietis į visas puses. Nieko nėra tragiškesnio, kaip eiti per šį gyvenimą be tiesos. Praradus tiesą, apkarsta net laisvė ir ji gali išvirsti į savos rūšies tironiją.

Per Sekmines ir ne tik per jas meldžiamės: „Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis ir įžiebk jose savo meilės ugnį!“ Meilės žmogaus gyvenime reikia ne mažiau, kaip tiesos. Be meilės mes pradedame dusti panašiai, kaip, stokodamos deguonies, po ledu dūsta ir žūsta žuvys. Deja, meilės neįmanoma išmokyti jokiuose kursuose. Yra tik vieni kursai, kur galima išmokti meilės – tai Šventosios Dvasios krikštas. Apaštalai jį gavo per Sekmines. Gavo melsdamiesi ir pasiryžę vykdyti Jėzaus paliepimą – eiti ir skelbti Evangeliją.

Apaštalų darbuose aprašytas Sekminių stebuklas yra lydimas dviejų ženklų – smarkaus vėjo ūžimo ir nusileidusių ugnies liežuvių. Jie ženklina svarbią tikrovę. Panašiai kaip vėjas priverčia judėti laivus, sukti vėjo jėgaines ir gaminti elektrą, taip ir Šventoji Dvasia, atėjusi į mūsų gyvenimą, išjudina mus iš abejingumo, nusivylimo, netikėjimo ateitimi ir gėrio pergale. Panašiai kaip ugnis sudegina pelus, sunaikina mikrobus ir išgrynina tauriuosius metalus, taip ir Šventoji Dvasia turi galią sunaikinti mūsų širdyse nuodėmės blogį ir paruošti jas geriems darbams.

Sekminių išvakarėse Salvadore palaimintuoju bus paskelbtas arkivyskupas Romero, kuris drąsiai gynė vargšus ir prie altoriaus buvo nušautas. Arkivyskupas iš prigimties nebuvo drąsuolis, bet jis leidosi nešamas Šventosios Dvasios.

Palaimintoji Kalkutos Motina Teresė ilgus metus išgyveno dvasinę tamsą, tačiau per visą gyvenimą nesustojo rūpintis vargšais ir mirštančiais iš bado. Ji leido savyje veikti Šventajai Dvasiai.

Reikia, kad ir mūsų širdyje įvyktų Sekminių stebuklas. Norėkime jo. Prašykime jo, kaip prašė apaštalai. Leiskime Dievo Dvasiai veikti mumyse.



 

Ganytojo žodis

Evangelija sako, jog apaštalas Jonas pasiėmė Motiną pas save. Ir mes kvieskime ją pas save. Jos artumas keis mūsų gyvenimą. SVEIKA, MARIJA – ir tamsybės sklaidosi, ateina Šviesa – mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš homilijos Aušros Vartų atlaiduose

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune