Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo homilija kunigo Rolando Taučiaus OFM šventimuose (2015 10 03)
Paskelbta: 2015-10-07 19:08:30

Pradžiuginti žmones Evangelijos žinia

Džiaugiuosi ir jaudinuosi, nes šie Kunigystės šventimai man kaip vyskupui yra pirmieji. Vienas iš svarbių vyskupo uždavinių yra perduoti apaštalų patikėtą galią šventinti ir mokyti Bažnyčios vardu, teikti Kunigystės sakramentą.

Mielas Rolandai, sveikinu Tave – ši diena dar labiau ypatinga Tau, nes priimsi kunigystės tarnystę ir galią, t. y. Dievo per ją teikiamas galimybes ir įpareigojimus. Sveikinu Tavo šeimos artimuosius. Sveikinu ir džiaugiuosi kartu su visais broliais pranciškonais. Esame susirinkę prie Dievo altoriaus maldauti Rolandui Šventosios Dvasios dovanos, tarnaujančiosios kunigystės malonės šiais Pašvęstojo gyvenimo metais, laukdami Gailestingumo jubiliejaus.

Naujojo Testamento kunigystė suvienija su Kristumi, Vyriausiuoju ir Amžinuoju Kunigu. Kunigo pašaukimas įvairiopas, bet svarbiausia visada yra sekti Kristumi, tapti vis panašesniam į Jį, veikti Kristaus vardu.

Vienuolinis pašaukimas – ir, žinoma, pranciškoniškasis – taip pat yra pašaukimas tapti kaip Kristus. Tai, kas yra gražiausia ir kuo žavi šv. Pranciškus, – kad jis sekė Kristumi taip, kad susitapatino su Juo, tapo kaip Kristus viskuo: meile dangiškajam Tėvui ir visiems Jo vaikams, rūpesčiu dėl Dievo Bažnyčios ir visos Jo kūrinijos. Šv. Pranciškus net ir fiziniais kūno ženklais tapo panašus į Kristų; stigmos tapo Kristaus antspaudais, kuriais Jis sako: „Štai mano žmogus, štai žmogus, panašus į mane.“

Mielas Rolandai, tapęs Mažųjų brolių šeimos nariu troškai siekti Dievo Artumo, keisti savo gyvenimą, tapti vis panašesnis į Kristų. Vienuolis įžadais atiduoda savo gyvenimą į Kristaus rankas ir tai teikia ramybę. Tapęs kunigu turėsi siekti, kad kiti artėtų prie Dievo, neieškodamas savo naudos. Kunigystė yra sakramentinis supanašėjimas su Kristumi, kuris ramybės ieškantį žmogų paverčia ramybės įrankiu kitiems žmonėms, visam pasauliui.

Apaštalas Paulius niekuo nenori girtis, vien tik „mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi“. Žinome, kad Kristus, „turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“. Kunigystė yra ne privilegija, išaukštinimas, o tarnystė Kristaus pavyzdžiu. Sekdami Kristaus pasiaukojimu, dėl artimo meilės esame kviečiami palikti nuošalyje net mūsų pačių gyvenimo planus, ramybės ieškojimą, imti kasdienio nuovargio kryžių, kad kiti ieškodami Viešpaties atrastų Dievo teikiamą ramybę.

Noriu priminti du kunigystės aspektus, kurie gražiai papildo vienas kitą.

Kunigas dažnai vadinamas ganytoju. Jam yra patikėti žmonės, kuriais jis rūpinasi, kuriuos „gano“. Tuo nenuvertinamas nė vienas krikščionis – lyg būtų neprotinga avis, o tik pabrėžiama kunigo užduotis: saugoti tikėjimą, rūpintis sveiku ir sočiu maistu, kurį randame prie Viešpaties stalo ir Šventojo Rašto lankose, saugoti ir ginti nuo pavojų – visko, kas keltų grėsmę tikėjimui. Būti Viešpaties pakviestam, būti Jo vietoje reiškia stengtis būti geruoju ganytoju, kuris už avis guldo savo gyvybę kaip Kristus. Ganytojo vardas primena užduotį būti atsakingam už savuosius – pasauliečius, brolius, bet drauge ir kitus Kristaus kunigus, į kurių gretą esi priimamas. Tapęs kunigu dar labiau stenkis kurti vienybę, broliškumą, būk tas, kuris ne iš kitų laukia paramos, supratimo, o pats žvelgia į kitus, skubėdamas atsiliepti, paguosti, pagelbėti.

Bet kunigas, kaip ir apaštalai, dar vadinamas žveju, sielų žveju. Tai išreiškia kitą kunigystės aspektą. Einame į pasaulį tuščiomis rankomis, nieko neturėdami. Piemuo jau turi avis, o žvejas neturi nieko, išskyrus tinklą. Jam dar reikia ieškoti ir vargti stengiantis pagauti žuvų. Nėra jokio tikrumo, kad pasiseks. Galbūt reikės „kiaurą naktį vargus“ vėl ir vėl užmesti tinklus. Žvejonės sėkmę turime patikėti Viešpačiui.

Šiandien šis kunigystės aspektas tampa vis aktualesnis ir reikšmingesnis. Neužtenka ganyti gerąsias avis, saugoti kaimenę, ją maitinti ir iš jos maitintis. Reikia drąsiai plaukti į gilius ir audringus vandenis – modernios visuomenės, dažnai visai nesuprantančios ir nepriimančios Kristaus žinios. Ji vadovaujasi kitokiais negu Evangelijos dėsniais, bet yra ne mažiau ištroškusi ramybės, tiesos ir tikrumo.

Kunigystė – esminis žmogaus perkeitimas, o ne vien pareigų ar vaidmens prisiėmimas. Iš kunigo visi daug lauks ir tikėsis, bet nereikia išsigąsti ar nusiminti. Mielas Rolandai, mokymo Žodžiu, Sutaikinimo tarnyste, rūpinimusi Dievo vaikais galėsi daryti stebuklus, pradžiuginti mūsų dienų žmones Evangelijos žinia. Kunigo tarnystė yra nuostabi, jei pajėgsime likti ištikimi gautai užduočiai. Linkiu Tau Dievo palaimos. Būk maldos žmogus, nebijok skelbti Gerąją Kristaus žinią, būk jai ištikimas. Su atsidavimu teik sakramentus, vesk žmones pas Kristų. Visada siek širdies, sielos ir kūno skaistumo, būk budrus. Ir nebijok tarnauti tikintiesiems, būti pasiekiamas. Išlaikyk tikėjimo uolumo ugnį širdyje. Taip padarysi daug gero ir pats daug laimėsi. Kas savo gyvenimą atiduoda, tampa laimingas.

Jums visiems, mieli broliai ir seserys, linkiu pasitikėjimo ir džiaugsmo Bažnyčioje. Viešpats Jėzus per Žodį ir Duoną pasilieka su mumis, pasinaudodamas kunigo tarnyste. Melskime Mariją, Jėzaus Motiną, pagalbos visiems krikščionims, ypač kunigams, kad jie sugebėtų nešti Dievą į pasaulį, o žmonėms padėtų artėti prie Dievo.

Ganytojo žodis

ŠVENTUMAS yra keliaujančiųjų savybė. Kai žvelgiame į tuos, kurių šventumą Bažnyčia yra oficialiai pripažinusi, matome galutinį vaizdą, užfiksuotą per jų gimimą dangui. Bet kol jie gyveno – nė vieną akimirką nebūtų pasakę: jau viską pasiekiau, viskas tobula <...>. Tad nebijokime, kad dar nesame pasiekę – kelias atviras.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune