Ką Fatimos žinia sako šiandien? Kauno arkivyskupo metropolito Liongino VIRBALO homilija pradedant vigiliją Šiluvoje Fatimos apsireiškimų 100-mečiui (2017 05 12)
Paskelbta: 2017-05-12 19:41:23

Lygiai prieš šimtą metų trys vaikai – Liucija, Pranciškus ir Jacinta – nuošaliame Portugalijos kaimelyje patyrė tai, kas turėjo įtakos visam XX amžiui. Švč. Mergelės Marijos pasirodymai Fatimoje, kurie tęsėsi nuo gegužės iki spalio mėnesio, ir Jėzaus Motinos perduota žinia sulaukė ne tik entuziastingo susižavėjimo, bet ir įtarumo bei abejingumo ar net visiško atmetimo.

1917-aisiais tebevyko Pirmasis pasaulinis karas. Marija kvietė atsiversti, savo malda ir auka siekti taikos. Per praėjusį šimtmetį patyrėme visko: siaubingų apokaliptiško užmojo karų, ateistinių totalitarinių režimų įsigalėjimų, tačiau ir laisvės proveržių. Ir šiandien gyvename neramiame pasaulyje, kuriame kasdien mus pasiekia žinios apie terorą ir karinius veiksmus, visi patiriame daug netikrumo ir nerimo dėl ateities. Kuo Fatimos žinia tebėra aktuali šiandien?

Pirmiausia Fatima primena, kad mums reikia ilgėtis dangaus. Viena iš regėtojų – Liucija pasakojo, kad pamatė Moterį baltais spindinčiais drabužiais, kuri nuramino vaikus: „Nebijokite, nepadarysiu jums nieko blogo.“ „Iš kur atėjote?“ – paklausė mergaitė. Moteris atsakė: „Esu iš dangaus.“ Vaikus užkalbinusios Moters artumas ir patrauklumas, ją gaubianti šviesa, bičiuliškas pokalbis žavėjo ir žadino norą pasilikti kartu. Todėl vaikai klausinėjo, ar ir jie galės nueiti į dangų, ir gavo raminantį Marijos patvirtinimą. Taip prasidėjo Dievo Motinos pokalbis su Fatimos piemenukais. Juk ir Dievas pradeda nuo to, kas gražu ir nuostabu, ir veda į nesibaigiančią savo meilės šviesą amžinybėje.

Fatima visų pirma ir yra Dievo maloningumo vieta. Šv. Jonas Paulius II savo išgelbėjimą nuo pasikėsinimo į jo gyvybę 1981 m. gegužės 13 d. nedviprasmiškai priskyrė Marijos globai ir praėjus metams atvyko į Fatimą jai padėkoti. Fatimos Marija ragina neužmiršti didžiosios perspektyvos, Dievo pilnatvės, Jo pažadų išsipildymo – taigi viso to, ką vadiname dangumi. Ir šiandien plokščių interesų, naudos, pelno rate reikia dangaus perspektyvos, reikia matmens, kuris pakelia žmogų aukščiau ir galų gale žmogų padaro žmogumi. Šiandien žmonės stebėtinai mažai žino apie Kristų, krikščioniškas gyvenimas prarado gylį. Marija mus kviečia pakilti, skatina siekti daugiau, nebūti pasyviais, abejingais krikščionimis.

Antra – Mergelė Marija žadino dėmesį ir jautrumą kitiems žmonėms. Jau per pirmą pasirodymą ji klausė vaikų: „Ar sutiktumėte pasiaukoti Dievui ir ar noriai priimtumėte kentėjimus, kuriuos Jis jums siųstų, kad atsilygintumėte už tokią gausybę nuodėmių, kuriomis Jis įžeidžiamas, ir paprašytumėte nusidėjėlių atsivertimo? „Taip, mes labai norime!“ – visų vardu atsakė Liucija. Marija perspėjo, kad tai nebus lengva: „Jums reikės daug kentėti, bet Dievo malonė bus jūsų stiprybė!“

Ką reiškia  visiškas žmogaus atsiribojimas nuo Dievo, vaikai patyrė liepos 13-ąją, išvydę pragarą. Jie nežinojo, kas yra koncentracijos stovyklų siaubas, masinio žmonių naikinimo ginklai, visų žmogaus teisių pamynimas, pavertimas jų net ne vergais, o daiktais. Visa tai dar laukė pasaulio. Bet visa tai ir yra nuodėmė. Šiandien apie nuodėmę nebenorime girdėti. Tokie žodžiai, kaip nuodėmė, pragaras, atgaila, nėra populiarūs.

Pragaro vaizdas buvo ne gąsdinti, – vaikai žinojo, kad meilė įveikia bet kokią baimę. Meilė skatina melstis už žmones, įkalintus nuodėmės tamsos, priimti už juos skausmą, net ir mirtį, viską aukoti už žmonių išgelbėjimą. Kas myli, yra pasirengęs daug pakelti. Fatima tai primena ir šiandien. Tikra meilė niekada nėra užsidariusi, savanaudiška. Todėl Fatimos regėtojai ne tik patys norėjo nueiti į dangų, bet ir troško, kad visi ten būtų.

Trečia – Fatima primena apie tuos, kurie nenori atsiversti. Fatimos žinia dažnai siejama su Rusija. Marija norėjo, kad Rusija būtų paaukota jos Nekaltajai Širdžiai, ir žadėjo, kad kai tas kraštas atsivers, pasauliui ateis taikos laikas. 1944 m., Antrojo pasaulinio karo metais, popiežius Pijus XII (beje, vyskupo šventimus gavęs Romoje pirmojo Marijos pasirodymo Fatimoje dieną, gegužės 13-ąją) Marijos Širdžiai paaukojo visą pasaulį, o ypač tautas, kurioms ypač reikia jos meilės ir rūpesčio. Šv. Jonas Paulius II šį paaukojimą pakartojo 1982-aisiais. Kodėl gi neatėjo taikos ir gerovės laikas? Ko dar trūksta?

Turėtume žinoti, kad toks paaukojimas nėra vien stebėtinas, išskirtinis aktas. Mums norisi, kad užtektų padaryti mažą gestą, sukalbėti „tinkamą“ maldą ir jau viskas būtų išspręsta. Kai kas ir šiandien siūlo panašias išeitis. O Dievas mus kviečia tikėti, sekti Juo ir augti. Tai reiškia nuolat atsiversti, gyventi su Kristumi, Jo Dvasia, o ne vien kartoti vieną ar kitą formulę.

Be to, atsiversti reikia ne vienai šaliai ir jos žmonėms, o visiems. Rusija 1917-aisiais su vėliau buvusiu raudonuoju teroru pristato visus žmones, atsiribojančius nuo Dievo ir nenorinčius atsiversti. Bet juk tokių žmonių netrūksta kiekvienoje šalyje.

Mergelė Marija pasiaukojimą jos Širdžiai, be to, susiejo su Komunija pirmaisiais mėnesių šeštadieniais. Per Komuniją mes vienijamės su Jėzaus auka: Jėzus dėl nusidėjėlių pasiaukojo, Jis yra Gelbėtojas, Atpirkėjas, kuriuo sekame. Ne patys savaime, o dėl susivienijimo su Kristumi mūsų malda ir pasiaukojimas tampa vertingi. Marijai patikime visus žmones, kurie nenori atsiversti, jai patikime ir savo maldas bei aukas už juos. Taip išsilaisviname iš noro patiems viską nulemti. Marija žino, kam ir kaip mūsų malda gali padėti. Ji žino, kas ir kada gali atsigręžti į Dievą. Ji žino, kaip Dievas priartins savo didįjį siekį išgelbėti visus žmones, taip pat ir tuos, kurie dabar dar nenori priimti Jo meilės.

Tačiau Dievas, kaip ir visuomet, pasinaudoja žmonėmis. Kai vienijamės su Kristumi, mylime, meldžiamės ir kenčiame kaip Jis, mūsų veikimas ir malda, patikėti Nekaltajai Marijos Širdžiai, gali tapti kitų atsivertimo prielaida.

Nėra jokios abejonės, kad ir šiandien Mergelė Marija meilingai rūpinasi visais žmonėmis, kaip tai darė prieš šimtą metų ir visais laikais. Žadinkime dangaus ilgesį. Melskimės už visų atsivertimą, kad visi galėtų patirti amžiną Dievo meilę. Patikėkime savo maldas Nekaltajai Marijos Širdžiai, o Dievas tikrai galės savo numatymu ir savo keliais pas save vesti visus žmones.

 

Ganytojas

Viešpats mums leidžia suprasti, kad tarnysčių ratas turi būti platesnis, kad reikia jas skatinti ir prašyti, jog kiekvienas Bažnyčios narys pagal gautus talentus ir užduotis atsakingai bei visomis jėgomis prisidėtų prie Dievo karalystės kūrimo.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ
(iš homilijos birželio 24 d. )

Aktualu

Pamaldos

Šiluva

Jono Pauliaus II piligrimų kelias

Marijos radijas

Šv. Kazimiero knygynas Kaune

Svečių namai

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Parama