Apaštališkojo nuncijaus arkivyskupo Pedro López QUINTANOS homilija Šiluvoje (2018 09 09)
Paskelbta: 2018-09-11 11:22:23

Garbingieji broliai vyskupystėje, gerbiamieji valdžios atstovai, brangūs broliai ir seserys!

Šio ryto Eucharistinės aukos šventime džiaugsmo priežastis yra mūsų vienybė. Tai didžiulis susirinkimas, į kurį esame susirinkę iš įvairių vietovių kartu su Šventojo Tėvo atstovu jūsų šaliai. Šis susirinkimas mums pateikia Bažnyčios, vieningos ir visuotinės, paveikslą, Kristaus sukurtos ir jo misijos vaisiaus, Bažnyčios, kurią Jėzus patikėjo savo apaštalams, kad jie eitų ir padarytų mokiniais visų tautų žmones „krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 18–19).

Su meile ir pagarba sveikinu J. E. Kauno arkivyskupą Lionginą Virbalą, kuris mane širdingai pakvietė aukoti šios Eucharistijos ir taip pat visus čia esančius dvasininkus. Labai džiugu sveikinti ir kitų Bažnyčių bei krikščioniškų bendruomenių atstovus ir valdžios atstovus, dalyvaujančius šiuose atlaiduose. Mano širdingiausi sveikinimai visų pirmiausia yra jums, brangūs broliai ir seserys! Dėkoju už priėmimą ir už suteiktą galimybę švęsti Eucharistiją kartu su jumis.

Taip pat ir Šventasis Tėvas Pranciškus yra kartu su jumis per mano asmenį, jo atstovą jūsų šalyje, todėl melskime jam Viešpaties malonių per Švč. Mergelės Marijos užtarimą. Man visuomet yra didžiulis džiaugsmas aukoti šventąsias Mišias šioje mūsų Motinos Marijos apsilankymu palaimintoje vietoje. Kaip kiekvienais metais, susirinkome prie Šiluvos šventovės altoriaus vedami vilties, kad būsime Dievo Motinos išklausyti. Susirinkome švęsti vienos iš pačių seniausių ir labiausiai pamiltų mūsų švenčių, skirtų Marijai, – jos Gimimo šventės.

Mums duota malonė atnaujinti meilę Marijai, stebėtis ja ir garbinti už didžius dalykus, kuriuos Visagalis suteikė jai ir joje nuveikė. Kontempliuodami Mergelę Mariją gauname dar vieną malonę: tampame įgalūs pamatyti savo gyvenimo gelmę. Taip, nes ir mūsų kasdienė egzistencija su savomis problemomis ir viltimis gauna šviesą iš Dievo Motinos, iš jos dvasinės kelionės, iš jos paskyrimo išaukštinimui: tai kelionė ir tikslas, kurie gali ir kažkokiu būdu turėtų tapti mūsų pačių kelione ir mūsų pačių tikslu.

Liturgija mus kviečia prašyti Dievą, kad mūsų Motinos Gimimo šventė mus augintų taikoje. Ir iš tikrųjų ši šventė mus augina taikoje, nes kalba apie tai, kaip Dievas mus myli. Marijos gimimas yra ženklas, kad Dievas paruošė mums išganymą: būtent tam Dievas ir paruošė Marijos, Jėzaus Motinos, kuri taip pat yra ir mūsų motina, kūną ir sielą. Ši Marijos šventė mums yra kvietimas į džiaugsmą būtent todėl, kad Švenčiausiosios Mergelės gimimu Dievas pasauliui beveik garantavo, kad išganymas jau yra tikras: žmonija tūkstančius metų laukė, daugiau ar mažiau suvokdama, kažko, kas išlaisvintų ją iš skausmo, iš blogio, iš kančios, iš nevilties, ir išrinktojoje tautoje rado, ypač per pranašus, Dievo skelbėją, užtikrintoją ir guodėją. Pagaliau galėjo stebėti su jauduliu ir nekantrumu Mariją mergaitę, kuri buvo priartėjimas prie visos gausos dieviškųjų pažadų, stebuklingai aidinčių istorijos širdyje.

Būtent ši mergaitė, dar mažytė ir trapi, „Moteris“, pirmasis būsimojo atpirkimo įrankis, Dievo iškelta kaip priešprieša žalčiui gundytojui: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių, jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“ (Pr 3, 15).

Būtent ši mergaitė, „Mergelė“, kuri „nešios įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: Dievas su mumis“ (plg. Iz 7, 14; Mt 1, 23). Būtent ši mergaitė, „Motina“, kuri pagimdys Betliejuje „tą, kuris ganys mano tautą – Izraelį“ (plg. Mt 2, 6). Šios dienos Marijos Gimimo liturgijai pritaikyta ištrauka iš Laiško romiečiams, kurioje šv. Paulius aprašo gailestingojo Dievo planą išrinktųjų atžvilgiu: Marija Švenčiausiosios Trejybės numatyta aukščiausiai misijai, pašaukta, pašventinta, išaukštinta.

Dievas jai skyrė būti arčiausiai Jo vienatinio Sūnaus gyvenimo ir veiklos. Todėl ją pašventino nuostabiu ir išskirtiniu būdu, nuo jos pradėjimo momento padarydamas ją „malonės pilną“ (plg. Lk 1, 28); padarė ją panašią į savo Sūnų; net galime sakyti, jog tas panašumas buvo unikalus, nes Marija buvo pirmoji ir pati tobuliausia Sūnaus mokinė.

Dievo paveikslas įgavo kulminaciją Marijos išaukštinime, kuris padarė jos mirtingą kūną panašų į garbingą prisikėlusio Jėzaus kūną; Marijos paėmimas į dangų su kūnu ir siela mums parodo jos, kaip kūrinio, paskutinį etapą, per kurį dangiškasis Tėvas išaukštintu būdu išreiškė savo dieviškąjį džiaugsmą.

Marija visų pirmiausia šiandien mus moko išsaugoti nepažeistą mūsų tikėjimą į Dievą, tą tikėjimą, kuris mums buvo padovanotas per krikštą ir kuris mumyse turi nuolat augti ir bręsti per įvairius mūsų krikščioniškojo gyvenimo etapus. Išsaugoti tą patį tikėjimą, kurio Šventasis Tėvas atvyksta sustiprinti savo jau labai greitai įvyksiančiu vizitu.

Šeštadienį, rugsėjo 22 dieną, Šventasis Tėvas Pranciškus atvyks į Lietuvą ir su mumis praleis ir šeštadienį, ir sekmadienį. Jo vizitas yra apaštališkasis ir pastoracinis. Tai iš mūsų reikalauja priimti jį nuoširdžiai ir su dėkingumu, dalyvaujant įvykiuose, kur bus popiežius, lydėti jį gatvėse ten, kur jis važiuos.

Be abejo, mūsų dėkingumas už šį vizitą turėtų išaugti į kasdienę, nuolatinę maldą už mūsų Šventąjį Tėvą Pranciškų, kad Viešpats globotų jį ir stiprintų tarnystėje visai Jėzaus Kristaus Bažnyčiai. Todėl šiandien melskimės ypač už Šventąjį Tėvą, už būsimą jo apaštališkąjį vizitą, kad jis duotų dvasinių ir pastoracinių vaisių.

Apaštališkasis Šventojo Tėvo vizitas yra tikra Dievo dovana mūsų Bažnyčiai Lietuvoje. Šv. Jonas Paulius II išskyrė apaštališkųjų vizitų tikslus šiais žodžiais: „Kiekviena popiežiaus kelionė yra autentiška piligriminė kelionė į gyvą Dievo tautos šventovę. Šioje perspektyvoje popiežius keliauja kaip Petras, visos Bažnyčios palaikomas malda, kad „stiprintų savo brolius“ tikėjime, kad vienytų Bažnyčią, kad sutiktų žmogų. Tai yra tikėjimo, maldos kelionės... katekizavimo, Evangelijos skelbimo progos... tai meilės, taikos, visuotinės brolybės kelionės“ (1980 06 28, Kalba kurijai).

Kai galvojame ir mąstome apie Petro tarnystę, suvokiame Romos Bažnyčios svarbą ir kad Romos vyskupo tarnystė skirta saugoti tikėjimo vienybę ir dėl visų Bažnyčių bendrystės. Ši tarnystė Jėzaus troškimą daro realų, tokį, apie kurį Jis sakė: „Visi tebūna viena.“

Popiežius yra Bažnyčios vienybės paveikslas, jis yra šios vienybės pradžia ir matomas pamatas. Popiežiaus vizitas turėtų padėti mums suvokti, kas yra Bažnyčia, gyvuojanti Lietuvoje. Mūsų Bažnyčia yra ta, kuri gyvena visiškoje vienybėje su Romos Bažnyčia, kurioje vyskupijų ganytojai yra tikri Vyskupų kolegijos nariai, esantys hierarchinėje vienybėje su jos vadovu popiežiumi. Šventasis Tėvas atvyksta į Lietuvą sustiprinti mūsų tikėjimo. Šv. Paulius mums sako, kad visi pakrikštytieji yra gyvieji akmenys ant apaštalų pamato pastatytos Bažnyčios, kurios kertinis akmuo yra Jėzus Kristus.

Būkime Bažnyčios dalimi ir dalyvaukime jos vienintelėje misijoje, kuri yra evangelizacija. Tad gilinkimės, kad suvoktume šią atsakomybę, kurią turi visi krikščionys, atsakomybę būti aktyviais nariais evangelizuojant savo gyvenimo žodžiais ir asmeniniu liudijimu.

Todėl ypač šiandien čia, šioje šventovėje, noriai prašykime ypatingo Marijos užtarimo krikščioniškoms šeimoms. Kad dirbtume dėl mūsų šeimų tvirto pamato – vyro ir moters santuokos, kad šeimos, kaip gyvenimo ir meilės bendruomenės, vis labiau gyventų šventosios Nazareto šeimos pavyzdžiu ir liudytų, kaip krikščioniškos šeimos prisideda prie Bažnyčios narių asmeninio ugdymo. Šeima yra tikra visuomenės ląstelė, ji sudaro „namų Bažnyčią“ ir yra solidari su vargšais ir stokojančiais.

Ir todėl rugsėjo 22 dienos popietę Šventasis Tėvas aplankys Gailestingumo Motinos šventovę Aušros Vartuose, kad ypatingu būdu galėtų būti kartu su šeimomis, išgyvenančiomis sunkumų, su vaikais našlaičiais ir šeimomis, kurios juos priima, kad padėkotų visoms pagalbą teikiančioms institucijoms už jų gerą darbą, kurį atlieka šeimų labui.

Šiuo vizitu Šventasis Tėvas per tas šeimas dėkos visoms šeimoms, kurios su meile priėmė gyvybės dovaną – savo vaikus, jais su meile rūpinosi ir jie tapo šeimos centru. Mus pakvies atnaujinti Bažnyčios „taip“ gyvenimui ir pagalbai moterims, patiriančioms sunkumų, taip pat šeimoms, stokojančioms rūpesčio, vadovavimo ir palydėjimo.

Šioje Eucharistijoje, kurią švenčiame, dėkokime Dievui už popiežiaus Pranciškaus vizitą ir melskimės už jo asmenį, už jo tarnystę, už tai, kad įvyktų šis vizitas ir už jo vaisius mūsų mylimoje Bažnyčioje, ir už visą lietuvių tautą.

Patikėkime mūsų dangiškajai Motinai, Šiluvos Karalienei, kartu su džiaugsmais ir visus kentėjimus, taip pat Šventojo Tėvo vizito vaisius. Nuolat mus saugok savo motiniškame glėbyje. Amen!

„Bažnyčios žinių“ redakcija

 

Ganytojo žodis

ŠVENTUMAS yra keliaujančiųjų savybė. Kai žvelgiame į tuos, kurių šventumą Bažnyčia yra oficialiai pripažinusi, matome galutinį vaizdą, užfiksuotą per jų gimimą dangui. Bet kol jie gyveno – nė vieną akimirką nebūtų pasakę: jau viską pasiekiau, viskas tobula <...>. Tad nebijokime, kad dar nesame pasiekę – kelias atviras.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune