Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus homilija Krizmos Mišiose
Paskelbta: 2012-04-05 15:17:55

 Jūs – Viešpaties kunigai

„Viešpaties Dievo dvasia su manimi, nes Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvės ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams. Paskelbti Viešpaties malonės metų, – mūsų Dievo atpildo dienos, paguosti visų liūdinčiųjų. <...> O jūs būsite pavadinti Viešpaties kunigais, – sakys jums į akis: „Mūsų Dievo tarnai“ (Iz 61, 1–6).

Šiuos pranašo Izaijo žodžius Jėzus perskaitys Nazareto sinagogoje ir paskelbs: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Jėzus paskelbia savo misijos, kuri tęsis iki pasaulio pabaigos, pradžią. Šiai misijai bus reikalingi talkininkai, kuriuos žmonės vadins Viešpaties kunigais. Būti Viešpaties kunigu reiškia būti pakeltam į žmogaus protu sunkiai suvokiamą aukštumą. Viešpaties kunigas – tai ne prezidento, ne karaliaus ar kito žemės valdovo reikalų patikėtinis, bet paties Dievo Sūnaus misijos tęsėjas. Dievas kunigui patiki savo misiją – guosti prislėgtuosius, skelbti išlaisvinimą iš nuodėmės ir Viešpaties malonės metą, bet drauge priminti žmonėms apie galimą Dievo atpildą už neištikimybę.

Kunigo misija pranoksta silpno ir klysti galinčio žmogaus jėgas. Tik prisiminkime šiai misijai pašauktus pirmuosius vyrus. Judas savo Mokytoją išdavė, Petras silpnumo valandą savo Mokytojo išsigynė, o kiti mokiniai suėmus Jėzų pabėgo. Po kryžiumi drauge su Motina liko stovėti tik vienas Jonas. Vadinasi, iki galo egzaminą išlaikė tik 8 procentai mokinių. O mes stebimės, kad tik 8 procentai mūsų tikinčiųjų sekmadieniais ateina dalyvauti Mišių aukoje. Koks liūdnas panašumas!

Pirmieji Kristaus mokiniai buvo baigę ne Kauno, Telšių ar Vilniaus kunigų seminarijas, bet paties Jėzaus seminariją, kurioje jie trejus metus mokėsi ne tik iš Jėzaus sakomų kalbų, bet ir iš paties Mokytojo pavyzdžio. Koks rektorius ar koks vyskupas galėtų duoti panašų pavyzdį! Dar pridėkime, kad pašauktieji apaštalai buvo daugelio Jėzaus stebuklų, net prikėlimo iš mirties liudininkai. Ir viso to buvo per maža sunkių išbandymų akivaizdoje ištverti ir nepabėgti.

Šitai kalbėdamas, visai nenoriu pasakyti broliams kunigams, kad žmogus yra toks silpnas, jog išstovėti kunigystės aukštumoje sunkiai įmanoma. Taip mąstyti būtų didelė klaida. Evangelijoje pagal Morkų yra vienas labai svarbus ir ne mažiau įdomus pasakojimas. Kartą Jėzus kalbėjo apie žmogaus gundymą turtais. „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo Karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo Karalystę. Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjo: Kas tada galės išsigelbėti? Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“ (Mk 10, 24–27).

Jėzus pasakė patį svarbiausią dalyką, kurio reikia, kad sugebėtumei padaryti tai, kas, atrodo, viršija silpnas jėgas, – reikia pasitikėti ne savimi, bet Dievo galia, reikia ne tik pasiryžimo sekti Kristų, bet ir nuolatinio ieškojimo Dievo artumos maldoje, kurioje atsiremiame ne į save, bet į Dievą. Mums, kunigams, nevalia užmiršti, ką sakė Kristus: „Dievui viskas įmanoma.“

Jeigu atidžiai paanalizuotume kunigų ir pasauliečių nuopuolių kelius, visuomet rastume vieną ir tą patį: žmogus pasitikėjo tik savimi – savo išmintimi, tvirta valia, savo gebėjimais, išsimokslinimu ir mažai kreipė dėmesio į Dievą, meldėsi aplaidžiai, vis retino išpažintį, pakeisdamas ją kažkuo kitu. Neseniai vienas žmogus man pasakojo: „Kai nusidedu, sukalbu tris „Tėve mūsų“, ir Dievas be išpažinties man nuodėmes atleidžia.“ Taigi, kai dvasininkas ar pasaulietis pradeda šitaip elgtis, tuomet šėtonui labai lengva jį gundyti ir sugundyti.

Didysis Ketvirtadienis yra Eucharistijos ir Kunigystės sakramento įsteigimo diena. Šią dieną dėkojame Dievui už Eucharistijos ir Kunigystės dovanas. Šią dieną dėkojame Dievui už ištikimai tarnaujančius kunigus, atgailaujame už kitų neištikimybes ir meldžiame Viešpatį naujų pašaukimų.

Pašaukimai į kunigystę šiuo metu kelia didelį rūpestį. Jų sumažėjimas liudija, kad visuomenė darosi vis sekuliaresnė, vis daugiau dėmesio skiria ne dvasiniams, bet medžiaginiams reikalams. Pinigai, gerovė, pramogos ir malonumai daugelyje šeimų yra tarsi stabai, kuriems kasdien meldžiamasi. Žmonės pykstasi dėl žemės, turto, pinigų, visur viešpatauja aistros, puikybė ir pavydas. Čia yra mūsų visų bėda. Šitokioje aplinkoje augančiam jaunuoliui, nuolat matančiam su Evangelija nesiderinančius pavyzdžius ir girdinčiam iš interneto, televizijos ir kitų bendravimo priemonių aukštinamą nuodėmingą gyvenimą, sunkiai gali subręsti pašaukimas kunigystei, kuri reikalauja savęs išsižadėjimo bei pasišventimo Dievo ir žmonių reikalams.

Mūsų laikais kiekvienas tikras pašaukimas į kunigystę yra tarsi mažas stebuklas, kurį reikia išmelsti. Mūsų malda reikalinga ne Dievui, bet mums patiems. Nuoširdžiai melsdamiesi, mes Dievui pasakome, ką mylime, ko norime ir ko mums reikia. Šiandien dėkodami Dievui už Eucharistiją ir Kunigystę, pasiryžkime visuomet labai dėmesingai ir su didele pagarba dalyvauti Mišių aukoje, savo malda nuolat remkime kunigus ir vyskupus, kad jie būtų tvirtai ir gerai atliktų jiems patikėtą misiją. Drauge neužmirškime pridėti prašymą: „Duok, Viešpatie, mums pakankamai gerų pašaukimų į kunigystę ir Dievui pašvęstąjį gyvenimą.“

Arkivysk. S. Tamkevičius

 

 

 

 

Ganytojo žodis

Žvelgdama į Mergelę Mariją, pati Bažnyčia tampa motiniškesnė, taip pat ir kiekviena pamaldi motina, žvelgdama į Mariją ir ja pasitikėdama, tampa motiniškesnė.

Iš vyskupo Algirdo JUREVIČIAUS homilijos Pažaislyje

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune