Nuotraukos – Joanos Cironkaitės, Sandros Striogienės / Kauno arkivyskupijos Sielovados skyriaus
Spalio 20 d. Kauno arkivyskupijos salėje (Papilio g. 3) vyko seminaras „Atjautos žodis netektį išgyvenantiems žmonėms“, į kurį rinkosi parapijų referentai, zakristijonai ir visi, kuriems rūpi gebėjimas palydėti kitą žmogų jo skausme. Renginį organizavo Kauno arkivyskupijos kurijos Sielovados skyrius, o jo tikslas buvo padėti tarnystėje esantiems žmonėms geriau suprasti gedinčio žmogaus patirtį ir išmokti, kaip švelniai bei išmintingai būti šalia.
Dviejų lektorių – dvasininko ir psichologo – balsai padėjo įsigilinti į šią svarbią temą, ypač artėjant Vėlinėms.
Seminarą pradėjęs diakonas Arūnas Kučikas pasidalijo mintimis tema „Kaip skleisti artimo meilę?“ Jis kalbėjo apie atjautą kaip evangelinės meilės išraišką, kuri prasideda ne nuo žodžių, o nuo buvimo kartu.
„Kartais mes galvojame, kad turime kažką pasakyti, nuraminti, patarti. Tačiau tikroji pagalba prasideda nuo tylos, nuo širdies, kuri klauso ir yra šalia“, – sakė diakonas.
Antroji seminaro dalis priklausė gydytojai psichiatrei-psichoterapeutei Godai Tikniūtei, kuri kalbėjo tema „Kokios yra gedėjimo stadijos ir kaip jose galima padėti žmogui?“
Remdamasi Elisabeth Kübler-Ross modeliu, lektorė išsamiai aptarė penkias gedėjimo stadijas – neigimą, pyktį, derybas, liūdesį ir susitaikymą.
Ji paaiškino, kad šios stadijos ne visada eina griežta seka, o kiekvienas žmogus jas išgyvena savaip. Svarbiausia – neskubinti proceso ir neteisti gedinčiojo dėl jo reakcijų.
Lektorės pasidalytos mintys priminė Irvino D. Yalomo žodžius, kad „mirties baimė yra nenugyvento gyvenimo baimė“. Kai žmogus gyvena prasmingai, jo širdis labiau atsiveria kitų skausmui, nes jis pats nebesigina nuo žmogiškumo trapumo.
„Zakristijonas, parapijos referentas ar bet kuris bendruomenės narys dažnai būna pirmasis žmogus, su kuriuo susiduria netektį išgyvenantis artimasis. Todėl svarbu, kad jie mokėtų atpažinti emocinius signalus, parodyti pagarbų dėmesį ir neskubėti ʻteisingai paguosti’. Tikra pagalba – tai buvimas šalia širdimi“, – pabrėžė psichoterapeutė.
Kodėl tai buvo svarbu parapijų tarnams? Zakristijonai ir parapijų referentai dažnai susiduria su žmonėmis, kurie neteko artimojo ir ateina į bažnyčią organizuoti laidotuvių ar melstis. Jų žodis, tonas, net akimirka tylos gali tapti pirmu švelniu žingsniu į gydymą.
Dalyviai dalijosi, kad po seminaro geriau suprato, kaip svarbu nebijoti kito ašarų, kad gedėjimas yra ne silpnumas, o meilės tęsinys, ir kad atjauta – tai tarnystės esmė.
Seminaro dalyvis sakė:
„Iki šiol kartais pasimesdavau, ką sakyti žmogui, kuris verkia ir tiesiog nenori pripažinti artimojo mirties. Dabar suprantu, kad nereikia daug žodžių – užtenka būti su juo, nes jis išgyvena tam tikrą gedėjimo stadijos etapą ir jam labai skauda.“
Džiugu, jog pavyko sukurti jaukią, pasitikėjimu ir atvirumu persmelktą atmosferą. Buvo vietos ne tik paskaitoms, bet ir klausimams, asmeninėms patirtims, liudijimams, bendrystei bei tylos akimirkoms. Seminaro struktūra leido teorines žinias tuoj pat sieti su praktiniais išgyvenimais.
Pasak dalyvių, šis renginys tapo ne tik mokymu, bet ir dvasiniu atgaivos momentu. Daugelis išsinešė ne tik naujų žinių, bet ir ramybės pojūtį, stipresnį vidinį pasirengimą būti šalia žmogaus jo skausmo akimirką.
Seminaras „Atjautos žodis netektį išgyvenantiems žmonėms“ tapo dar vienu žingsniu Kauno arkivyskupijos pastangose stiprinti bendruomeniškumą, skaidrinti žmogiškus ryšius ir ugdyti gebėjimą būti šviesa tamsoje. Nes, kaip sakė viena iš dalyvių, išeidama iš seminaro, „atjauta – tai tiltas tarp žodžio ir tylos, tarp žmogaus skausmo ir Dievo artumo.“
Joana Cironkaitė,
Kauno arkivyskupijos kurijos Sielovados skyriaus koordinatorė
