Nuotraukos – organizatorių
Advento pradžioje sielovados bendradarbiai susirinko į rekolekcijas, kuriose Viešpaties žodis kvietė į gilesnį santykį – ne tik su Dievu, bet ir vienas su kitu. Čia pirmasis žingsnis buvo ne veikimas, o sustojimas. Tyla, kaip monotoniškai tirpstantis sniegas, priglaudė, nuramino ir priminė – Dievo artumas dažniausiai ateina ne triukšmu, o tylia, vos girdima meile.
Šių rekolekcijų ašis buvo Kristaus paliepimas: „Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau.“
Tai ne tik Evangelijos eilutė, bet kelias, kuris kviečia mylėti ne tuos, kurie patogūs, o tuos, kurie duoti. Ir kartais būtent per nepatogius žmones Dievas ugdo kantrybę, nuolankumą, gebėjimą matyti širdimi.
Sesers Dominykos Slepikaitės (Dievo Apvaizdos seserų kongregacija) mokymas – apie meilę, kuri bręsta tyloje sustabdė susirinkusius gyliu, žodžio svoriu. Rekolekcijas vedusi vienuolė kvietė pažvelgti į misiją Bažnyčioje ne tik kaip į veikimą, bet kaip į vidinį virsmą. Pristatyta mintis apie misiją tarsi atvirkštinį ledkalnį priminė, jog matoma dalis – tarnystės darbai – yra tik viršūnė. Kur kas svarbesnė, didesnė ir gilesnė dalis yra nematoma: vidinis atsinaujinimas, santykis su Dievu, kontempliatyvumas, bendrystė. Misija gimsta iš širdies, kuri klausosi, išlaukia ir leidžiasi Dievo formuojama.
Šv. Mišių metu vyskupo Sauliaus Bužausko priminta kalno metafora įnešė aiškumo ir tiesos: į kalną įkopti nėra lengva, bet kitaip neįlipsi. Meilė taip pat yra kalnas. Reikia drąsos lipti, kai kelias status, kai šalia esančiojo žingsniai trukdo, o kartais net žeidžia. Tačiau rekolekcijų dalyviai buvo kviečiami klausti: Ar tas žmogus nėra Dievo dovana man? Ar būtent per jį Viešpats nori mokyti kantrybės ir tikrosios meilės? Tokiu būdu kiekvienas sutiktas tampa ne kliūtimi, o galimybe. Ne našta, o mokytoju. Ne problema, o Dievo siunčiama malone.
Rekolekcijose daugiau kalbėjo ne žodžiai, o tyla. Bendri pietūs buvo tarsi sakramentas – paprasti, lėti, šilti. Sriuba garavo, širdys šilo, o akių žvilgsniai kalbėjo daugiau nei sakiniai. Tylos momentai suartino labiau nei ilgi dialogai, nes bendrystė gimė buvime, o ne veikime. Buvo ir subtilių džiaugsmo akimirkų – tarsi mažų stebuklų. Paprastas agurkas, įgavęs alyvuogės skonį, sukėlė šypsenas, tylų norą pasidalyti atradimu. Tačiau džiaugsmas liko akyse ir buvo suprastas be žodžių – kaip Dievo švelnus humoras.
Tarnautojų širdis palietė ir kunigo vikaro (Palemono parapijos, kurios namuose ir vyko šios rekolekcijos, kun. Gyčio Stumbro – red. past.) tarnystė prie pietų stalo– žmogaus, kurį daugelis pažįsta kaip poetą, puikų pamokslininką, – nuolankiai patarnavo valgytojams tyloje, be skubos, be savęs iškėlimo. Tai tapo gyvu mokymu – kaip nuolankumas gali kalbėti garsiau už homiliją.
O kokios rekolekcijos be adoracijos – dėkingumo viršūnės? Jos metu viskas susitelkė į vieną didelį žodį – dėkoju.
Buvo dėkojama už brolius ir seseris, už tarnystės džiaugsmą, už tuos, kurie lengvi, ir už tuos, kurie sunkūs – nes per juos Dievas augina ir grūdina. Dėkojama už išgirstą tylą, už pastebėtą Viešpaties švelnumą, už bendrą laiką, kuris tampa dovana.
Rekolekcijų pabaigoje tapo aišku – Bažnyčios darbe svarbiausia nepristigti nuostabos. Viešpats vis dar kalba, vis dar stebina, vis dar atveria širdis net tada, kai jos atrodo kietos kaip akmuo. O Advento širdis – tai laukimas, pilnas švelnaus ilgesio. Ne skubantis, bet bręstantis. Toks ir buvo šių rekolekcijų vaisius – ramus, gilus, šviesiai džiugus.
Joana Cironkaitė,
Kauno arkivyskupijos kurijos Sielovados skyriaus koordinatorė
