Arkivyskupo S. Tamkevičiaus pamokslas Kaune vykusioje Atsinaujinimo dienoje „Apie gyvybę ir gyvenimo iššūkius“ (2011 04 17)
Paskelbta: 2011-04-19 11:33:19

Gyvybės ir gyvenimo Davėjas

Šiandien Atsinaujinimo dienos proga jūs gvildenote labai svarbias temas – gyvybės ir gyvenimo klausimus. Šie klausimai yra ypač aktualūs šiandien, kai gyvybė vertinama mažiau už emocinius malonumus, o gyvenimo kokybė dažnai matuojama pinigais ir galia.

Jūsų apmąstytos temos gražiai įsilieja į Didžiosios savaitės liturginę erdvę. Šiandien, Verbų sekmadienį, pradedame minėti svarbiausius Evangelijos įvykius, kurių centre yra Eucharistija, Kristaus kryžius ir Prisikėlimas. Šie tikėjimo slėpiniai yra glaudžiausiai susiję su pagarba žmogiškajai gyvybei ir prisikėlimo šviesa apgaubtam žmogaus gyvenimui.

Žmonėms, nuvertinantiems gyvybę ir žmogiškąjį gyvenimą, beveik neįmanoma įrodyti, kaip skaudžiai jie klysta ir apiplėšia save. Didžioji savaitė mini dviejų tūkstančių metų senumo įvykius, kai gyvybė ir žmogus buvo labai nuvertinti. Pilnateisiu žmogumi buvo laikomas tik tas, kuris turėjo daug turto ir valdžios, visi kiti buvo tik vergai, kuriuos buvo galima atiduoti žvėrims ar žuvims sušerti. Tai buvo pagonybės tamsa. Gaila, kad kai kas šią tamsą šiandien bando net idealizuoti.

Kadangi gyvename supami mirties kultūros, mums labai svarbu susiorientuoti, kas ir kaip neša mums gyvybę ir gyvenimą.

Tik Jėzus Kristus galėjo apie save pasakyti: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“, „Kas tiki mane, neragaus mirties per amžius“. Kristus – pati gyvenimo versmė. Jis paskelbė žmonėms apie Tėvą, kurio vaikais esame, ir nurodė, kokiu keliu turime eiti pas Tėvą. Jis teigė: „Kas mato mane, mato ir Tėvą“, „Aš esu Kelias“ – pas Tėvą, „ Aš esu Gyvenimas“, kuriuo galiu apdovanoti ir jus.

Ką darė Kristus, norėdamas mus apdovanoti gyvenimu? Žinome, kad jis meldėsi, kovojo su dykumos dvasia, skelbė Gyvybės Evangeliją, gydė ir laimino žmones. Bet tai, ką padarė svarbiausia, mums primena Didžioji savaitė, pradedant Verbų sekmadieniu.

Jėzus ant asilaičio joja į Jeruzalę, žmonės po jo kojomis kloja palmių šakas ir šaukia: „Osana Dovydo Sūnui!“ Žmonės kelia ovacijas ir nori, kad pranašas iš Galilėjos taptų jų karaliumi. O Jėzus tarsi negirdi ir nemato, kas vyksta aplinkui. Jis eina į tikslą – kopia ne į karaliaus sostą, bet į Golgotą ir tenai miršta ant kryžiaus. Šitokia yra meilės filosofija ir strategija, kurią tiksliai apibrėžė pats Jėzus dar prieš savo mirtį: Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15, 13).

Jo draugai buvo ir yra ne tik apaštalai, šventieji, bet ir visi žmonės, įskaitant Judą, Erodą ir Pilotą, kurie pateko į istoriją kaip tiesioginiai Jėzaus mirties kaltininkai. Ir šiandien Jėzui yra brangūs ne tik ištikimieji Bažnyčios – Dievo tautos nariai, bet ir tie, kurie Bažnyčią niekina ir, jei galėtų, nesvyruodami ją nukryžiuotų.

Prieš kelias dienas sukurstytų jaunų žmonių grupelė Vilniuje surengė pasitraukimo iš Bažnyčios akciją. Kad būtų labiau matomi, pasitelkė televiziją. Tačiau Jėzui yra brangūs ir šitie žmonės, kurie, veikiami neigiamos informacijos apie Bažnyčią, veikiami net ir mūsų, tikinčiųjų į Kristų – pasauliečių ir dvasininkų, daromų klaidų, nutarė atsisakyti Krikšto. Deja, Krikšto neįmanoma atsisakyti, kaip neįmanoma atsisakyti ar pasislėpti nuo Jėzaus meilės.

Kad ir kur, kad ir koks būtum, Dievas tave myli ir tavęs ieško. Net ir pragare didžiausia kančia bus ne fizinė ugnis, bet gilus suvokimas, kad amžinai prarastas Dievas – pati didžiausia Meilė. Šis suvokimas degins baisiau už fizinę ugnį. Ir bus suvokimas, kad laikas jau baigėsi ir neįmanoma pakeisti šios būklės.

Didįjį ketvirtadienį mes sėdėsime su Viešpačiu vakarienbutyje ir apmąstysime Meilės paslaptį – Jėzus duoda mums savo Kūną ir Kraują, kad būtume pilni dieviškos gyvybės, kad būtume pajėgūs mylėti net tuomet, kai esame nemylimi, niekinami ar net keikiami.

Didįjį penktadienį drauge su Jėzaus Motina Marija eisime kryžiaus kelią – kviečiu kauniečius vakare dalyvauti Kryžiaus kelio procesijoje iš Įgulos į Arkikatedrą. Stovėsime po kryžiumi ir įsiklausysime į Kristaus žodžius nuo kryžiaus. „Trokštu“ – šiame žodyje bandysime atpažinti Jėzaus troškimą išgelbėti visus žmones. Jėzui nebėra nereikšmingų žmonių, kuriuos galima palikti už meilės durų. Jėzus nepasiekia tik tų, kurie atmeta meilę, nes meilė yra dovana, kurią įmanoma priimti laisvai.

Gyvename istorinį metą, kai aplinkui labai daug blogio ir daug mirties pranašų. Kiek šiandieniame gyvenime yra nemeilės, neapykantos ir nepagarbos tiesai bei gėriui. Atrodo, visos pragaro jėgos susimobilizavo, kad žmonės nesidžiaugtų gyvenimu, bet būtų apsupti neapykantos ir nuolat šalia savęs jaustų alsuojančią mirtį. Yra realus pavojus, kad ir mes galime išsigąsti ir susvyruoti, – ar įmanoma prieš tokią jėgą atsispirti? Vieniems gal ir neįmanoma, bet jeigu su mumis yra Kristus, tikrai galime sakyti su pranašu Izaiju: „Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo ir spjaudė. Tačiau man padės Viešpats, todėl aš nebūsiu sugėdintas“ (Iz 50).

Didžiosios savaitės liturgija bus apvainikuota Kristaus prisikėlimu. Velykos praneš džiaugsmo kupiną žinią: Viešpats prisikėlė, jis gyvas! Mes esame to prisikėlimo liudytojai, tos dieviškos gyvybės tarnai ir saugotojai. Velykose išgirsime mums visiems labai reikalingus, prie tuščio kapo angelo ištartus žodžius: „Jūs nebijokite. Jūs ieškote Jėzaus. Jo čia nebėra, jis prisikėlė!“ Nebijokite, prisikėlęs Jėzus lydi jus – šis suvokimas yra velykinė Kristaus dovana mums visiems, priimantiems Dievo meilę.

Arkivysk. S. Tamkevičius

 

 

Ganytojo žodis

Tikroji meilė – tai ne emocijos ir ne keli centai, įdėti į elgetos ranką, bet angažavimas kovoti už teisingesnę ir geresnę visuomenę, geresnę Lietuvą; tai gebėjimas atleisti nuoskaudas ir kasdienis tarnavimas vieni kitiems toje vietoje, kur Dievas leidžia mums būti ir veikti.

 Arkivysk. S. Tamkevičiaus herbas+ Sigitas TAMKEVIČIUS

Iš homilijos minint CARITO 30-metį

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune