2025 09 01 d.
Homilija Kauno arkikatedroje bazilikoje akademinei bendruomenei
Nuotraukos – Raimondos Balandės / LSMU akademinės sielovados
Mokslas – meilės Kūrėjui būdas
Nuoširdžiai sveikinu universitetų, kolegijų, gimnazijų ir mokyklų vadovus, dėstytojus, studentus ir moksleivius. Švenčiame Mokslo ir žinių dieną, Rugsėjo 1-ąją, naujos pradžios šventę. Nauji mokslo metai žymi naują etapą, naujus pasiryžimus ir naujus tikslus. Dievo žodis šiandien taip pat kalba apie pradžią – Jėzaus viešojo veikimo pradžios etapą.
Evangelija pasakoja apie įvykius, nutikusius Jėzaus gimtajame mieste – Nazarete. Tai viena iš pirmųjų Jėzaus viešosios misijos aplankytų vietų. Netoliese esančiame Sephoryje, kur, tikėtina, Jėzus ir Juozapas dirbo amatininkais, gyveno iki 40 tūkst. žmonių. Tad ši vieta buvo labai arti svarbių kultūras ir tautas jungiančių kelių kryžkelės. Pats Nazaretas buvo pastatytas kalvos šlaite, ant kurios užsilipus atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Akiratyje pasirodančios vietovės mena svarbius istorinius įvykius, o tolumoje matosi Viduržemio jūra. Žvelgiant nuo kalvos matosi vieta, kur narsusis Gideonas pasiekė pergales, taip pat vietos, kur gyveno ir veikė didieji Izraelio tautos pranašai Elijas ir Eliziejus. Čia ėjo ir didieji istoriniai keliai. Vienas, einantis iš pietų, vedė piligrimus į Jeruzalę. Didysis jūros kelias ėjo iš Egipto į Damaską, juo keliavo prekių karavanai. Pro čia buvo kelias iš Rytų, iš Arabijos, o iš vakarų Romos legionai šiuo keliu vyko į rytinius imperijos pakraščius. Jėzus augo mieste, prie kurio slenksčio vėrėsi istorijos vingiai, o pro šalį ėjo įvairius kraštus jungiantys keliai.
Universitetą, kolegiją ar mokyklą galima palyginti su šia Sephorio ir Nazareto vieta, kur atsiveria istorijos vingiuose sukaupta žmonijos patirtis, kur greičiau nei kitur sklinda žinių ir informacijos srautas apie naujausias įžvalgas, pasiekimus ir technologijas. Čia vis naujai apmąstomos žmonijos atrastos aksiomos ir rengiamas kelias į kitą visuomenės išsivystymo pakopą. Aukštojo mokslo įstaigą greičiau nei kur kitur apgaubia didžiųjų žmonijos pasiekimų svaigulys. Čia labai svarbi žmogaus atsakomybė ir išmintis, nes vyksta moksliniai ir socialiniai eksperimentai, išbandoma tai, kas žmonijoje nebuvo girdėta ar matyta.
Aukštasis mokslas yra žmogaus vaizduotės, supratimo ir mąstymo ribų plėtimas. Būtent tai, ką Jėzus darė toje sinagogoje. Jis parodė naujas prasmes ir rengė žmones naujam pasaulio matymui. Jėzus plečia mąstymo ribas, parodydamas naują pažinimo būdą. Šventiesiems Raštams, kuriuos jo tautiečiai gerai pažinojo, jis suteikė naują prasmę ir taip pakvietė juos į naują pasaulio matymą, naują patirtį. Štai viena tokių jaudinančių žinių nuskambėjo ir šiandien skaitytame apaštalo Pauliaus Pirmajame laiške tesalonikiečiams: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo“ (1 Tes 4, 13–14)
Jėzus savo gimtojo miesto gyventojams prakalbo apie naujus dalykus, apie kuriuos jie niekad per daug nemąstė. Tai sprogdino jų vaizduotę. Tai skambėjo per daug gąsdinamai: neturtingieji, prispaustieji ir visų tautų žmonės yra Dievo mylimi. Ir štai Jėzui verdiktas: Jis nepriimamas savųjų, nes palankiai kalba ir apie kitų tautų žmones, pagonis. Čia pradėjo pildytis tai, kas užrašyta Luko evangelijos pradžioje: senelis Simeonas, pamatęs kūdikį, džiaugėsi, kad jame pranašiškai išvydo „šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Lk 2, 32), ir pridūrė sakydamas Marijai: „jis bus prieštaravimo ženklas“ (Lk 2, 34).
Brangieji, panašus yra mokslo įstaigų tikslas – išskleisti žmoguje mąstymo galią. Universitetas nėra tik žinių perdavimo vieta, bet mokymasis, kaip žinios atsiranda. Tai mokymasis iš mokytojo mąstymo. Tai atpažinimas tvarkos, kurios reikalauja mūsų protas. Tai kūrinijos ir žmogaus prigimties pažinimas, iš kurios kyla žmogaus teisės ir pareigos. Toks mąstymas galop mus turi palydėti į santykį su Kūrėju, šio pasaulio autoriumi.
Yra įsigalėjęs mitas, kad mokslas paneigia religiją. Religiniai tekstai neįtikina, o pati religija atrodo nepatikima. Tada reikia pradėti nuo mokslų. Kokia yra bazinė jų nuostata? Tikrovė gali būti pažini. Jei joje būtų chaosas, tai kaip protas ją pažintų, kaip ją atsektų? Visatoje yra protingumas. Sudėtingiausi matematiniai modeliai egzistavo anksčiau už mus. Jie buvo tarsi palikti mūsų atradimo džiaugsmui ir praktiniam pritaikymui. Technologijas mes galime įdiegti, nes tikrovė mums atsiliepia.
Iš kur tvarka ateina? Pats paslaptingiausias dalykas – kad ji suprantama mūsų protui ir mokslui. Vienintelis paaiškinimas visatos tvarkingumui yra protas. Mes savo protu atpažįstame kito proto pėdsakus. Aš pamąstau, kas anksčiau jau buvo pamąstyta. Pasaulis nėra chaotiškas, bet protingas, nes jis yra pažinus dėl anksčiau čia buvusio protingumo. Josephas Ratzingeris, vėliau popiežius Benediktas XVI, sakė, kad modernus fizikos mokslas atėjo iš krikščioniškųjų universitetų, kurie mokė kad yra Kūrėjas, yra protas, kurį mes pažįstame.
Tokio mąstymo pavyzdys, palydintis link tikėjimo, galėtų būti vieno iš šiuolaikinių krikščionių apologetų William’o Lane’o Craigo kosmologinis argumentas, pagrindžiamas ne tik filosofija bet ir šiuolaikine fizika. Jis sako: 1) viskas, kas pradeda egzistuoti, turi savo atsiradimo priežastį; 2) visata pradėjo egzistuoti; 3) Todėl visata turi savo atsiradimo priežastį, esančią už jos ribų. Taip protas mus pakviečia priimti tikrovę, pranokstančią jį patį.
Šiandien jauni žmonės gina socialinio teisingumo vertybę. Mes norime, kad teisingumas ir pagarba egzistuotų pasaulyje. Objektyvi moralinė tikrovė čia labai svarbi. Jauni žmonės nesutinka, kad objektyvi tvarka paremta tik susitarimu. Taip, kaip mokslo pasaulyje yra objektyvios normos, taip yra ir moralinės objektyvios normos. Dievas yra objektyvios moralinės tvarkos davėjas. Moralinė tvarka turi autorių. Kai einu prieš objektyvią moralinę tvarką, aš jaučiu gėdą, girdžiu balsą, jaučiu vertinimą. Jei ką gerai padarau, jaučiu pasitenkinimą, tarsi kažkas mane palaikytų ir drąsintų.
Kasmet rugsėjo 1-ąją krikščionys mini Pasaulinę maldos dėl rūpinimosi kūrinija dieną. Pasaulyje kyla ekologinio sąjūdžio judėjimas ypač tarp jaunų žmonių. Jaunimas itin jautriai suvokia, kad mūsų elgesyje su kūrinija yra kažkas negerai. Juk Žemė turi savo orumą ir joje užkoduotą tvarką, kurios turime paisyti ir ją gerbti. Taigi ekologijos reikšmė šiandien yra tiesiog neginčytina. Egzistuoja išankstinė ekosistema, kurią atpažįstame protu, apie tai kalba ir mūsų patirtis, ir pasaulyje sukaupta išmintis. Tačiau kartu turime prisiminti, kad egzistuoja ir žmogaus ekologija. Juk mes patys suprantame, kad esame gamtos dalis ir esame pavaldūs tvarkai, kurią ne patys sukūrėme.
Šiai dienai skirtoje Žinioje popiežius Leonas XIV rašo: „Ekologinis teisingumas, kurį netiesiogiai skelbė pranašai, nebegali būti laikomas abstrakčia sąvoka ar tolimu tikslu. Tai yra skubus poreikis, apimantis kur kas daugiau nei paprastą aplinkos apsaugą. Iš tiesų tai yra socialinio, ekonominio ir antropologinio teisingumo klausimas. Tikintiesiems tai yra teologinis reikalavimas, atspindintis Jėzaus Kristaus veidą: jame visa buvo sukurta ir atpirkta.“
Brangieji, šie metai, kurie Bažnyčios švenčiami kaip Jubiliejiniai, primena mums, kad esame vilties piligrimai šiame gyvenime. Testiprina studijos viltį, nes prieš mūsų akis atsiverianti pasaulio knyga kalba apie mus mylintį Kūrėją. Tegul šių mokslo metų pažinimo nuotykis palydi mus link bendrystės su Viešpačiu, nes mokslas, studijos ir pažinimas yra galiausiai meilės Dievui būdas!