Tiesa, drąsa, bendruomeniškumas – kad laisvė augtų mumyse
Šiandien visi drauge džiaugsminga širdimi ir pakilia nuotaika švenčiame Lietuvos atkurtos laisvės ir nepriklausomybės 105-ąsias metines. Esame susirinkę Kristaus Prisikėlimo bazilikoje, simbolizuojančioje mūsų tautos prisikėlimą iš vergovės. Ji yra mūsų pasididžiavimas ir ženklas, kad Viešpats ir Jo tiesa yra aukščiau už bet kokią prievartą, neteisybę ir tironų valdžią.
Mūsų šventės džiaugsmą temdo karas Ukrainoje. Jis mums vėl iš naujo primena, koks stebuklas aplankė mūsų tautą ir 1918 m. vasario 16 d., ir vėliau 1990 m. kovo 11 d.
Šiandien Šventojo Rašto Pradžios knyga mums primena istoriją apie Sandorą, kurią Dievas padaro su Nojumi. Tai sutartis, kad jei žmogus laikysis Dievo tvarkos, Viešpats tokį žmogų laimins. Ši sutartis patvirtina, kad Dievas saugos žmogų, jei šis sieks teisingumo ir tiesos, su pagarba žvelgs į kitą žmogų. Pirmajame skaitinyje girdėjome: „Kas išlieja žmogaus kraują, to asmens kraują taip pat išlies žmogus, nes pagal savo paveikslą Dievas sukūrė žmogų“ (Pr 9, 6).
Dievo kaip ištikimo žmogaus ir tautos Gelbėtojo motyvu yra pažymėtas visas Šventasis Raštas. Štai Biblija liudija apie išrinktosios tautos laisvės žygį iš vergijos namų Egipte į Pažadėtąją žemę. Vėliau tas žygis tęsis jau žmogaus grumtynėse su savimi pačiu, su blogio gundymu širdyje. Iš vergijos namų išvesta tauta vėliau suprato, kad laisvės kelionė nesibaigia tik išorinės laisvės iškovojimu, bet reikalingas ir vidinės laisvės triumfas, kad žmogus nevergautų nuodėmei.
Žmogaus ir tautos laisvei būtinos trys sąlygos. Pirmiausia – tai tiesa apie Dievą ir žmogų.
Kūrėjas paliko žmonijai savo tvarką, kurią jis turi atrasti savo protu ir paklusnumu Dievo Žodžiui, kurį vadiname Apreiškimu. O šiam Žodžiui paklusti dažnai nelengva. To pavyzdys yra šiandienos Evangelijos pagal Morkų pasakojimas apie Jėzaus pokalbį su savo mokiniais. Petras, teisingai atpažinęs Jėzų kaip Mesiją, suklumpa savo puikybėje, kai išgirsta tai, kas pranoksta jo vaizduotę. Jėzui prakalbėjus apie artėjančią kančią ir mirtį, Petras nutaria pakoreguoti tokią įvykių eigą. O tada Evangelija sako: „Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8, 33). Tai griežti žodžiai. Tačiau Jėzus kalba, kad žmogaus sprendimai turi būti susieti su tiesa, kuri ateina iš Dievo lūpų.
Tai priminimas, kad žmogaus laisvė turi būti susieta su tiesa, nes jei prasilenki su Dievo tiesa apie žmogų, gali papulti į nuožmias priklausomybes. Todėl Jėzus ir sako: „Jūs pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus.“ Arba kaip šv. Jonas Paulius II dar kitaip yra taręs: „Paklusnumas tiesai apie Dievą ir žmogų yra pirmoji laisvės sąlyga.“ Be to, ir pridūręs: „Istorija moko, kad demokratija be dvasinių vertybių nesunkiai virsta aiškiu ar paslėptu totalitarizmu.“
Vienas iš Amerikos kūrimo tėvų Jamesas Madisonas kartą išsitarė, kad „žmonės, kurie nesugeba valdyti savo aistrų savo asmeniniame gyvenime, sunkiai sugebės praktikuoti savęs valdymą viešajame gyvenime“. Kitaip sakant, jei krašto žmonių nevaldo moralinės ir dvasinės vertybės, jų aistras turi valdyti policija. Jei vis didesnės visuomenės dalies moralinės vertybės yra ignoruojamos, visada atsiras „tvirtõs“, gal net „geležinės rankos“ politikos šalininkų, kurie, iškėlę savo lyderius, dėl vertybių išsaugojimo gali pateisinti net smurtą.
Tad giliausia laisvės prasmė yra laisvė nuo nuodėmės, laisvė daryti gera. Žmogus negali savyje įveikti to prieštaravimo, jam reikalinga pagalba. Jėzus vadinamas Gelbėtoju dėl to, kad mus išvaduoja iš priklausomybės, vergovės blogiui. Kas apsisprendžia gyventi su tiesa, turės išbandymų – laisvė turi kainą.
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas – tai tiesos žodis apie mūsų tautą, mūsų pasiryžimą, mūsų istoriją. 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Nepriklausomybės akte, sakoma: Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintaja tautų apsisprendimo teise (…), skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Net ir po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvą toliau valdė vokiečiai. Jie reikalavo, kad Lietuvos Taryba paskelbtų amžinąją sąjungą su Vokietija, tačiau, lapkritį Vokietijoje kilus revoliucijai, Lietuva liko neprijungta prie Vokietijos ir Lietuvos nepriklausomybė buvo galutinai pripažinta pasaulio tautų, kartu ir tuometinės sovietinės Rusijos 1920 m. Kartą tartas tiesos žodis išlaisvino mūsų tautą. Jis tapo galingu padrąsinimu kurti ir kovoti dėl Lietuvos.
Tad antroji laisvės sąlyga yra drąsa.
Lengva patikėti, kad Nepriklausomybės Akto signatarai – tai žmonės krakmolytomis apykaklėmis, kasdien dėvintys kostiumą ir tediskutuojantys apie politinius dokumentus. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais okupacinės valdžios varžomame ir alinamame krašte ir jų kasdienybė buvo labai nelengva.
Bene pagrindiniai Vasario 16-osios Akto signatarų palydovai 1917–1918 m. buvo nežinia ir nuovargis. Iki pat aiškaus Vokietijos žlugimo kare 1918 m. spalį Tarybos veikla bet kada galėjo būti sustabdyta, o jos nariai – areštuoti, kai kam buvo paskelbta net mirties bausmė ir vėliau pakeista kalėjimu, sunkiųjų darbų bausme. Nepriklausomybės Akto signatarai buvo drąsūs žmonės, aukojęsi dėl Lietuvos ir bendromis pastangomis dėję valstybės pamatą.
Trečioji laisvės sąlyga – bendruomeniškumas.
Lietuvos Respublikos himne yra žodžiai: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Švenčiame ir Vasario 16-ąją, ir Kovo 11-ąją, kad prisimintume mūsų Tėvynės sūnų ir dukterų ryžtą kovoje už Lietuvos laisvę praeityje, bet ir pasisemtume stiprybės šiandienai. Tai sutelkto tautos bendruomeniškumo rezultatas. Žmonės pajėgia daryti nuostabius dalykus, kai jie veikia drauge. Jie pajėgūs atsakingai pasirinkti, bet tam reikalinga savitarpio pagalba, padrąsinimas, palaikymas. Ne veltui anglų patarlė sako: „Užauginti vaiką reikia viso kaimo.“
Kas tie žmonės, turėję supratimo, pasiryžimo ir vidinės laisvės pasirašyti Vasario 16-osios Aktą? Kokios turi būti žmogaus moralinės ir intelektualinės jėgos, kad taip galėtų pakreipti ištisõs tautos, kuriai priklauso milijonai žmonių, kryptį į laisvės kelią? Šiandien, kai tūkstančiai žūva už laisvę Ukrainoje, mes privalome vėl pažvelgti į mūsų brolių ir seserų širdis, kurie kovojo už Lietuvą, ir suprasti, kokie jie buvo, kad jų mąstymo, darbo ir ryžto vaisiai tapo laisva Tėvynė, priklausanti demokratinių tautų šeimai pasaulyje.
Ne kartą šiandien tenka išgirsti nusiminimą, kad mes ne už tokią Lietuvą kovojome ir ne tokių vaisių laukėme. Laisvė nėra pigi dovana nei ją laimėti, nei ją išlaikyti. Laisvė yra prisiimta atsakomybė, kartais labai sunki. Kas atima iš mūsų brolišką vienybę ir pasitikėjimą savo laisvės projektu? Čia galima įvardyti kone ligą. Tai mūsuose esantis negatyvizmas. Sunku pasakyti, ar jis yra vienas iš kitų išmoktas bruožas, bet skundo, nepasitenkinimo ar tiesiog murmėjimo dvasios negalima nepastebėti. Šiandienos Lietuvos padėtį daugelio kitų pasaulio tautų akivaizdoje galima palyginti su žmogumi, kuris nuolat skundėsi, kaip jam netinka nei tie, nei anie batai, kol nepamatė pro šalį ratukuose važiuojančio žmogaus be kojų. Negatyvizmas nuodija ryžtą dirbti „vardan tos Lietuvos“, jis yra it vėžys, griaunantis „vienybės žydėjimą“, kurio giedodami himną linkime savo Tėvynei.
Negatyvizmas yra susijęs su neveiklumu. Tai laukimas arba lūkuriavimas, kol kažkas kitas imsis iniciatyvos, kiti užsiims bendruoju gėriu. Kažkada prezidentas Johnas Kenedyʼs Amerikos visuomenei sakė: neklausk, ką valstybė nuveiks dėl tavęs; klausk, ką tu gali nuveikti dėl valstybės. Ypač krikščionys turi būti pirmieji, siūlydami savo pagalbą, dovanodami kitiems savo laiko, pastangų bendriems projektams ar paprasčiausiai palaikydami gerus santykius su kaimynais. Tik taip yra įmanoma tapti autentišku krikščionimi ar pilietišku savo valstybės nariu.
Galop pats neveiklumas yra susijęs su baime. Ką žmonės pasakys, kaip čia atrodys, kiti priklijuos man etiketę, kad trokštu pasipelnyti kitų sąskaita... Tačiau baimės genami žmonės praranda galimybes. Kas būtų buvę, jei Nepriklausomybės signatarai būtų išsigandę skelbti Vasario 16-osios Aktą? Juk buvo pavojinga. Vokiečių valdžia buvo uždraudusi Akto teksto platinimą! Kas būtų buvę, jei niekas nebūtų susirinkę prie Televizijos bokšto ar Parlamento tomis lemtingomis sausio dienomis 1991-aisiais?
Mūsų Tėvynės žmonės ne kartą yra parodę, kad lemiamais tautos momentais gali drąsiai susivienyti dėl bendro tikslo. Taip atsitiko ir kovojant su caro valdžia, tai įvyko ir 1918 metais, kai ryžtas ir vienybė nugalėjo. Tai vėliau jie pademonstravo rezistencijos kovos, o 1991 m. Sausio 13-oji parodė mūsų drąsą burtis ir ginti Tėvynės laisvę. Tai mūsų vienybė, pasak himno žodžių, kuri sužydi. Labai gera būtų matyti vienybę dažniau, ne tik kilus pavojui, bet ir kasdienių darbų, susitarimų ir sprendimų aplinkoje.
Šiandien pasiekę materialinės srities laimėjimų, turime toliau siekti tos aplinkos įtvirtinimo, kurioje šie laimėjimai gimsta. Tai laisvės ir atsakomybės aplinka. Ir ne tik laisvės kūrybiškai darbuotis kuriant materialią gerovę, bet ir tos vidinės laisvės, kurioje gimsta pozityvus žvilgsnis į savo kraštą ir pasaulį, gimsta iniciatyva ir noras veikti dėl bendro labo, gimsta drąsa ištiesti pagalbos ranką savo artimui, kaimynui, tautiečiui. Tiesos apie mus, drąsos ir bendruomeniškumo mums reikia ir šiandien, kai vėl prisimename vertybes, kuriomis remiasi Vakarų civilizacija.
Šiandien, kai švenčiame šią didingą mūsų Tėvynės šventę, kvieskime Viešpatį į mūsų širdis, į savo šeimas, į savo mylimą kraštą! Gerasis Dievas ir šiandien tesaugo mūsų Tėvynę Lietuvą, kurio globai pavedame ir mūsų dabartį, ir ateitį. Teprabunda mumyse brolių ir seserų, užmokėjusių didelę kainą už Tėvynės laisvę, stiprybė!
