Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo homilija Krizmos šv. Mišiose su broliais kunigystėje: Viešpaties pateptieji (2023 04 06)
Paskelbta: 2023-04-06 12:07:08

Nuotraukos –  fotomenininko Gintaro Česonio

Viešpaties pateptieji


Brangūs broliai kunigystėje, brangūs diakonai, mieli broliai ir seserys Kristuje,

„Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ – nuskamba Jėzaus mintis žmonėms, susirinkusiems Nazareto sinagogoje. Evangelistas Lukas pastebi, kad „esančiųjų akys buvo įsmeigtos į jį“, ir primena, jog tą kartą šios Izaijo knygos ištraukos skaitymas ypač sujaudino klausytojus. Tarp jų augęs ir jiems taip gerai pažįstamas Jėzus ištaria didžio pranašo žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ ir paskelbia jų išsipildymą žodžiu „šiandien.“ Jėzaus Asmuo įkūnija šių žodžių prasmę. Tai Jis yra tas Viešpaties pateptasis, kurį Dangaus Tėvas pasiuntė skelbti „belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo“ (Lk 4, 18).

Jėzų vadiname Christos, tai reiškia „pateptuoju“. Ką gi reiškia šis patepimas? Jėzaus žmogystė, įtraukta į Sūnaus vienybę su Tėvu, yra persmelkta Šventosios Dvasios. Patepami būdavo Senosios Sandoros karaliai ir kunigai skiriant juos tarnybai. Tai buvo išrinkimo simbolis. Tačiau Jėzaus patepimas tampa nauja tikrove: Jo būtis persmelkiama Šventosios Dvasios, Jos patepimo.

Šiandien, brangieji, susirinkę į Krizmos šv. Mišias, švenčiame Šventosios Dvasios patepimo dovaną Bažnyčiai. Per Krikštą mes visi dalyvaujame Kristaus patepime – Jo misijoje nešti pasauliui išgydymą, viltį ir išgelbėjimą. Šis pašaukimas skirtas visiems pakrikštytiesiems, o ypač mums, kurie vadinamės Viešpaties kunigais.

Per šią liturgiją palaiminsime aliejus, kurie šiais metais bus naudojami teikiant sakramentus. Aliejai yra apčiuopiamas priminimas apie Šventosios Dvasios malonę, mums dovanojamą, kai atveriame savo širdis Dievo veikimui. Patepimas aliejais Bažnyčios švenčiamuose sakramentuose reiškia Šventosios Dvasios veikimą. Tai ne tik simbolis, bet tikras ir apčiuopiamas Jos prisilietimas.

Per išganymo istoriją apie tvano pabaigą ir Dievo atneštą ramybę Gerosios naujienos simboliu tapo balandis, nešantis alyvos šakelę. Simboliu tapo ir pats aliejus. Šio ryto liturgijos centre yra šventųjų aliejų – katechumenų, ligonių ir krizmos – pašventinimas.

Katechumenų aliejus reiškia Dievo išėjimą mūsų ieškoti. Šis aliejus mums primena, kad pats Viešpats tapo žmogumi ir nužengė į žmonių tarpą, prisiimdamas ir mirties naktį. Tai giliõs bendrystės su žmogumi ženklas. Katechumenų aliejus simbolizuoja kvietimą į bendrystę ir Dievo vaikų šeimą. 133-iosios psalmės žodžiais tariant: „Tai lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis į barzdą – Araono barzdą, kol nuteka ant apykaklės jo apdaro“ (2 eil.). Taigi čia įvaizdis, kad aliejaus kvapas apima ne tik patį pirmąjį izraelitų vyriausiąjį kunigą Araoną ir skleidžiasi apie jo asmenį. Šis kvapas pasiekia, jei galima taip sakyti, ir „pakraščius,“ apie kuriuos dažnai užsimena mūsų popiežius Pranciškus.

Ligonių aliejus primena, kad Jėzus skiria Bažnyčiai gydymo užduotį skelbiant Dievo Karalystę, kaip Jis pats tai darė vaikščiodamas po visą kraštą. Pirmajame šios dienos skaitinyje rašoma, jog pats skelbimas yra gydymo veiksmas guodžiant prislėgtuosius (plg. Iz 61, 1). Aišku, nuo šios pagrindinės užduoties yra neatsiejamas ir konkretus ligos bei kančios gydymas. Ligonių aliejus primena viltį, kai pats Dievas Gerojo samariečio asmenyje pasilenkia prie sumušto leisgyvio vargšo ir pila jam ant žaizdų aliejų. Tai priminimas, kad mes visi esame kviečiami tepti mūsų brolių ir seserų nevilties bei nusiminimo žaizdas vilties aliejumi!

Ir štai tauriausias iš visų Bažnyčios aliejų – šventoji Krizma. Tai alyvų aliejaus ir kvapniųjų augalų mišinys. Krizma skirta sakramentams, kuriais suteikiama Šventoji Dvasia, tai yra Krikštui, Sutvirtinimui, kunigo ir vyskupo šventimams. Krizma – tai Dievo gailestingumo mums ženklas. Dievas patiki žmogui ypatingą misiją, patepa Šventąja Dvasia nešti Gerąją Naujieną. Jis išsirenka mus būti Jo malonės ir buvimo mūsų brolių ir seserų tarpe įrankiais, dalyvauti visuotinėje tikinčiųjų kunigystėje. „O Jūs būsite pavadinti Viešpaties kunigais, – sakys jums į akis: ‚Mūsų Dievo tarnai‘“ (Iz 61, 6) – byloja šiandien girdėtas pranašo Izaijo pažadas. Ką gi daugiau šiandien reikštų būti mūsų Dievo tarnais, jei ne būti gailestingumo ir tiesos apaštalais!

Brangūs broliai kunigai! Ši diena mums primena, kad mes, būdami patys vargšai prieš Dievo šventumą, Kunigystės sakramento galia esame patepti Jėzaus galia, veikiame Jo vardu – in persona Christi. Jis nori nešti per mus Gerąją naujieną vargdieniams. Jis nori mūsų gyvenimu ir veikimu vaduoti prislėgtuosius ir skelbti Viešpaties malones. Ar esame geri šios didžios pasiuntinybės daliniñkai? Kaip mums sekasi būti gerais Gerosios naujienos nešėjais? Kokio patepimo šiandien iš mūsų laukia žmonės? Ar mes duodame žmonėms suprasti, pasak apaštalo Pauliaus, „kas gi yra mūsų viltis, džiaugsmas ir pasididžiavimo vainikas prieš mūsų Viešpatį Jėzų, kai jis ateis, – argi ne jūs?!“ (1 Tes 2, 19).

Didysis ketvirtadienis yra Kunigystės sakramento įsteigimo diena. Paskutinės vakarienės metu mūsų Viešpats įsteigė Naujojo Testamento kunigystę, melsdamas dangiškąjį Tėvą: „pašventink juos tiesa!“ (Jn 17, 17). Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą, kurio šventimą, Jo velykinio slėpinio sudabartinimą, patikėjo mums, tapusiems Jo patepimo Šventojoje Dvasioje daliniñkais. Šv. popiežius Jonas Paulius II, prieš 30 metų aplankęs ir mūsų Tėvynę Lietuvą, paskutiniame savo laiške kunigams 2005 metų Didžiojo ketvirtadienio proga sakė: „Mes, kunigai, esame šio švenčiausio slėpinio celebrantai ir sergėtojai. Šis mūsų ryšys su Eucharistija taip pat reikalauja iš mūsų „švento“ gyvenimo. Šiuo šventumu turėtų spindėti visas mūsų būties būdas ir pirmiausia celebracijos būdas. Tad leiskimės į šventųjų mokyklą!.. Daug palaimintaisiais ir šventaisiais paskelbtų kunigų tai pavyzdingai paliudijo tikėjimu uždegdami jų aukojamose Mišiose dalyvaujančius tikinčiuosius. Daugelis iš jų išsiskyrė ilga Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Pabūti eucharistinio Jėzaus akivaizdoje, tam tikra prasme pasinaudoti savo „vienatve“, kad ji būtų pripildyta Kristaus buvimo, reiškia suteikti savo šventimams visą artumo Kristui, iš kurio kyla mūsų gyvenimo džiaugsmas bei prasmė, šiluma.“

Šia proga, brangūs broliai, noriu padėkoti už jūsų tarnystę, atsidavimą, ištikimybę. Jūs išstovėjote iki šios dienos! Visiems mums gerai žinoma, jog tai nelengva, yra kaina, ir šiuo laiku tai rodo buvimą drauge su Kryžiaus kančia. Šiandien matome, kaip vyksta pasaulio transformacija, matome, kaip keičiasi kultūra, visuomenė, įpročiai, o Geroji naujiena nesikeičia! Vadinasi, turime rasti būdų skelbti Dievo žodį, gyventi kaip kunigai šioje kultūroje, išstovėti, jei reikia, ir prie Viešpaties Kryžiaus, kaip tąkart stovėjo Jo Motina Marija ir mylimasis mokinys Jonas. Mums, broliai, teko šis laikas ir šio laiko išbandymai. Bet Jis, mus pakviesdamas, žinojo, jog būsime tinkami šiam laikui, todėl su dėkingumu artinamės prie altoriaus ir prašome: „Viešpatie, Tu matai mūsų silpnumą, ateik su ta galinga Dvasia, kurią pažadėjai Bažnyčiai ir perkeisk mus. Tik tavo malonės dėka esame, kitaip svyruotume ir griūtume. Todėl šiandien atnaujiname tą pasiryžimą, nes Tu nori mūsų „taip“, kuris leidžia tau galingai veikti trapioje žmogaus širdyje.“

 Su dėkingumu širdyje už pašaukimo dovaną ir nuolankiai priimdami savo nepakankamumą tokiai didžiai tarnystei, drauge atnaujinkime šią valandą savo pasiryžimą, iš naujo tarkime Viešpačiui „taip“, atiduokime į gailestingąsias Jo rankas savo gyvenimo ir tarnystės dienas, kad būtume Jo džiaugsmas.

Mes, krikščionys, brangūs broliai ir seserys, esame visi per Krikštą pateptieji. Apaštalas Paulius sako: „Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai,“ turintys apsivilkti „nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3, 12). Krikščionys pašaukti Dievo veikimą daryti regimą „šiandien.“ Esame patepti Šventąja Dvasia, tuo šventuoju Krizmos aliejumi, kad nebijotume Jo liudyti ir nutolusius vesti pas Dievą. Esame pašaukti nešti tą alyvmedžio šakelę į pasaulį. Mūsų pareiga skelbti Dievo gelbėjantį gerumą. Tai mūsų ramybės ir vidinio džiaugsmo paslaptis. Kristus nugali ne kalaviju, bet kryžiumi. Jis nugali įveikdamas neapykantą. Nugali savo didesnės meilės galia. Kristaus kryžius reiškia „ne“ smurtui. Tai Dievo pergalės ženklas, skelbiantis naują Jėzaus kelią.

Mūsų, pakrikštytųjų, bendra užduotis kelia mums klausimą: ar mes tikrai esame Šventosios Dvasios veikimo liudijimas pasauliui? Ar padedame atverti žmonėms kelius pas Dievą, ar veikiau jį paslepiame? Ar iš tiesų patys nenutolome nuo Dievo ir tikėjimo?

Viešpatie, leisk mums iš naujo Tave pažinti, Tave pamilti ir Tau atsiduoti! Juk „pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68). Patepk mus savo meile, liek Šventosios Dvasios malones, kad vėl galėtume džiugiai liudyti Tave pasauliui, ištroškusiam Tavo artumo ir paguodos!

Ganytojo žodis

Kaip svarbu vėl naujai išgirsti nuostabią Kristaus PRISIKĖLIMO žinią ir švęsti drauge Velykų džiaugsmą! Dievo gailestingumas buvo parodytas mums, žemės keleiviams, kad pradžiugtų mūsų širdys, kad sustiprėtų mūsų viltis, apie kurią Tikėjimo išpažinime sakoma: „laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžinojo gyvenimo.“

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune