Gailestingumo savaitgalį – Samuelio kurso dalyvių rekolekcijos (04 14–16)
Paskelbta: 2023-04-21 09:54:37

Gailestingumo savaitgalį, balandžio 14–16 d., Kauno kunigų seminarijoje vyko Samuelio kurso dalyviams organizuotos rekolekcijos. Šį kursą organizuoja Vytauto Didžiojo universiteto Akademinės sielovados bei Kauno arkivyskupijos Pašaukimų sielovados komanda, kiek galėdami dalyvavę rekolekcijose kartu su visais kurso dalyviais – savo pašaukimo (-ų) ieškančiais jaunais suaugusiais žmonėmis. Prie nemažo dalyvių būrelio per zoom.us platformą jungėsi ir tie, kurie į Kauną ir seminariją atvykti negalėjo, tačiau vis vien parodė norą įsitraukti ir šį savaitgalį prasmingai praleisti kartu.

Rekolekcijas buvo siūloma pradėti nuo šv. Mišių koplytėlėje  seminarijos rūsyje. Daugelis šį kvietimą priėmė ir noriai sutiko dalyvauti, skaitydami šv. Mišių skaitinį, kartu jose giedodami ir ne tik atsiliepdami į šv. Mišias aukojusių kunigų maldų kreipinius – paraginti jauni žmonės ir patys prisidėjo nuoširdžiomis maldomis.

Dvasią pastiprinus šv. Mišiose, laukė bendra vakarienė. Po jos rekolektantai su organizatorių komanda susirinko į konferencijų salę. Čia susėdę į ratą visi, įskaitant ir nuotoliniu būdu dalyvaujančius Samuelio kurso draugus, dalijosi tos dienos emocijomis bei lūkesčiais, ko savo sielos kertėje tikisi iš rekolekcijų. Už pasiūlytą kūrybišką būdą pasisakyti „ačiū“ tartinas koordinatorei Kristinai Dapkutei: dalijimasis kiekvienam svarbiais dalykais leidžia ir truputį geriau pažinti kitus, sužinoti, kas slypi tikėjimo bendražygių galvose ir širdyse.

Pirmąjį vakarą bene labiausiai įprasmino ir nemažai pamąstymų sukėlė konferencija „Dievo meilė“. Joje kalbėjo Kauno arkivyskupijos Carito direktoriaus pavaduotoja Milita Žičkutė-Lindžienė. Su savo pašaukimo (-ų), aiškios krypties ir asmeniškesnio ryšio su Dievu ieškančiais Samuelio kurso dalyviais moteris pasidalijo asmenine istorija ir kelione tikėjimo bei Dievo link, kasdien atpažįstamais Jo meilės ženklais. Apie ištikimą ir besąlyginę Dievo meilę, kuri gali pasireikšti netikėčiausiais būdais, skausmą, kurio nereikia išsigąsti, nes jis augina Dievo dosnumą bei tokią meilę, kuri žino kelis žingsnius į priekį, galiausiai apie unikalų būdą byloti kiekvienam iš mūsų moteris kalbėjo, savo žodžius iliustruodama asmenine patirtimi. Iš užrašytų svarbiausių viso pranešimo tezių, kurias išplėtojo kalbėdama, ji sudėliojo kryžių.

Ko gero, neliko tokių, kuriems neįstrigo Militos teiginys, kad meilės simbolis jai visai ne širdis, o būtent kryžius ir Tas, kuris yra ant kryžiaus. Juk tai – iš tiesų pats stipriausias ištikimos Kristaus meilės įrodymas. Priimant Jėzų kaip geriausią, brangiausią draugą, tokią akimirką nesunku prisiminti Jono evangelijos eilutes: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).Taigi Militos liudijimas netiesiogiai tapo ir kvietimu geriau įsiklausyti į savo žodžius, ko Dievo prašome, ir pasiūlymu plačiau atverti širdį, kad pamatytume, kokiais būdais Jo malonė išsilieja. Šias ir kitas konferencijoje nuskambėjusias mintis, Dievo meilės raiškos būdus savo gyvenime rekolekcijų dalyviai galėjo apmąstyti per Švč. Sakramento adoracijos laiką arba po jo – būtent adoracija baigėsi pirma rekolekcijų diena.

Šeštadienį visi rinkosi į tą pačią Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčią, į Valandų liturgijos Rytmetinę. Po bendrų maldų ir pusryčių klausėmės Marijos tarnaičių sesers Loretos Armalytės pranešimo „Dievo įvaizdžiai“. Jį sesuo pradėjo galbūt nuo pačios svarbiausios minties – ragino paklausti savęs, kurioje vietoje Dievas yra kiekvieno mūsų gyvenime. Norint, kad Jis būtų svarbiausioje, t. y. pirmoje, vietoje, reikėtų Dievui užduoti klausimą, kuo Jis mane laiko, ir lygiai taip pat pamąstyti, o kuo Jį laikau aš, sakė ses. Loreta. Ji atkreipė dėmesį, kad santykį su Dievu palengvina arba apsunkina tai, kokį Jo įvaizdį kiekvienas esame susikūręs arba kokį jį mums perdavė tėvai ar kiti brangūs žmonės. Mylintis Kūrėjas, asmeninis Išganytojas, draugas ir autoritetas – kur ir kokiomis aplinkybėmis sutikau Viešpatį tokį, formuluodama svarbius individualiai apmąstyti skirtus klausimus, kalbėjo ses. L. Armalytė.

Jos mintis savo pranešime „Kliūtys maldoje, baimės“ pratęsė ir papildė kazimierietė sesuo Dovyda Jaugelytė. Ji antrino ses. Loretai pabrėždama, kaip svarbu įsisąmoninti savo santykį su Dievu, nes tai padeda eiti toliau ir suvokti kryptį. Ses. Dovydos žodžiais, reikėtų įsivardyti, kaip jaučiuosi, ir dažnai klausti, kas, koks man Dievas yra būtent dabar – galbūt Jis paguoda nusiminus, o gal atviras, įsiklausantis ir priimantis mane kieno nors užgautą? Abi seserys kvietė geriau įsiklausyti ir melstis atvira širdimi, o ses. D. Jaugelytė – ir pagalvoti, ko apskritai siekiame iš santykio su Dievu bei maldos. Ji linkėjo būti kantriems sau ir teigė, jog Dievas niekada nekelia mums per aukštos kartelės. Turbūt vienas svarbiausių pranešime girdėtų patarimų – maldos neatitraukti nuo kasdienybės, o dvasinės nakties laikotarpiu, užuot jo išsigandus, pasikviesti į šį santykį Dievą būti kartu.

Jeigu didžiausios problemos būtų ekonominės, Jėzus būtų atėjęs kaip ekonomistas. Tačiau atėjo kaip Atpirkėjas, nes didžiausia šio pasaulio problema yra nuodėmė, dėmesį atkreipė kunigas redemptoristas iš Slovakijos Rastislavas Dluhý, pradėjęs po šv. Mišių programoje numatytą ketvirtąją konferenciją „Nuodėmė ir su(si)taikymas“. Jis kalbėjo apie dvejopą Šventosios Dvasios veikimą (ir parodo, kur mums skauda, ir atleidžia nuodėmes), apie nuodėmės prigimtį ir taip pat teigė, kad, norėdami su nuodėme kovoti, turėtume pradėti po truputį keisti savo elgesį ir tik tada – vidų, o ne atvirkščiai, kaip dažniausiai būname linkę elgtis (todėl kova ir būna bevaisė). Pasak kunigo Rastislavo, nusidedame ne dėl to, kad esame blogi, o dėl savo žaizdų – nebuvome mylimi, pripažinti, norėjome atrodyti geresni, nei esame... Ko gero, tai viena labiausiai įstrigusių šio pranešimo minčių, leidžiančių į nuodėmę pažvelgti visai iš kitos pusės. Kviesdamas po konferencijos apmąstyti, kokios asmeninės žaizdos gali provokuoti ar (ir) vesti į nuodėmę, kokioje srityje mums sunku apsispręsti vienareikšmiškai, kunigas palinkėjo būti sau švelniems ir gailestingiems.

Kone visą šeštadienį rekolekcijose dalyvavę jauni žmonės turėjo galimybę susitikti su dvasiniu palydėtoju (-a), o susirinkę bažnyčioje į Švč. Sakramento adoraciją galėjo atlikti ir išpažintį. Intensyvios dienos pabaigoje rekolektantų laukė maloni staigmena – netgi dvi serialo „Išrinktieji“ serijos, glaudžiai susijusios su dienos konferencijų temomis.

Sekmadienį pradėję pusryčiais ir Valandų liturgijos malda, po jų rekolekcijų bendražygiai susirinko į paskutinę konferenciją „Dvi vėliavos, trys žmonių tipai (pagal šv. Ignaco dvasines pratybas)“. Per zoom.us platformą visus pasveikinęs kunigas jėzuitas Mindaugas Malinauskas SJ savo kalboje išskyrė ir pakomentavo tris žmonių tipus, taip netiesiogiai siūlydamas pasvarstyti, kuris jų artimiausias kiekvienam klausytojui. Kunigas gyvai ir kartu paprastai kalbėjo apie dvi vėliavas – Dangų, kaip bendrystės simbolį, bei viskuo priešingą pragarą, kuriame slypi visos didžiosios nedorybės ir kaustančios grandinės. Kun. M. Malinauskas pabrėžė, kaip svarbu gyvenime turėti tvirtą laikyseną ir būti radikaliam bei išmintingam.

Jaunus klausytojus kunigas kvietė neapriboti savo vaizduotės ir drąsiai bei laisvai formuluoti norus, išsigryninti, kas kiekvienam svarbiausia. Viltingi ir džiugūs buvo pranešimo teiginiai, kad pats gyvenimas jau pašaukimas, o antras  neabejotinai yra tikėjimas.

Pasibaigus konferencijai iki šv. Mišių dar liko laiko apmąstyti ir bendrame rate pasidalyti savaitgalio įspūdžiais: apibendrinti savo patirtį, prisiminti, kaip Dievas asmeniškai per šį savaitgalį palietė, ir įsivardyti, su kokiomis mintimis kiekvienas baigia Gailestingumo savaitgalio rekolekcijas.

Nuoširdžiai dėkojame visai šauniai bei rūpestingai Samuelio kurso organizatorių komandai, Kauno kunigų seminarijos vadovybei ir visiems vienaip ar kitaip prisidėjusiems darbuotojams už laiką bei rūpestį dėl kiekvieno rekolekcijų dalyvio atskirai ir visų kartu.

Aistė Zigmantaitė, rekolekcijų dalyvė

Ganytojo žodis

Kaip svarbu vėl naujai išgirsti nuostabią Kristaus PRISIKĖLIMO žinią ir švęsti drauge Velykų džiaugsmą! Dievo gailestingumas buvo parodytas mums, žemės keleiviams, kad pradžiugtų mūsų širdys, kad sustiprėtų mūsų viltis, apie kurią Tikėjimo išpažinime sakoma: „laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžinojo gyvenimo.“

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune