Nuotraukos – Kauno arkivyskupijos Carito ir Šv. Jono Pauliaus II parapijos
Minime Kauno arkivyskupijos įsteigimo 100-metį. Šiemet taip pat 100 metų jubiliejų švenčia Caritas Lietuvoje. Okupacijos laikotarpiu Carito veikla Lietuvoje buvo sustabdyta. 1989 m. balandžio 15–16 d. įvyko steigiamasis Katalikiško moterų sambūrio Caritas suvažiavimas.
„Prablaivėjus padangei, atsimerkę pamatėme, į kokį vargą ir dvasinį skurdą yra patekusi mūsų visuomenė, – žurnalo „Caritas“ (dabar – „Artuma“) I numeryje dalijosi ses. Albina Pajarskaitė, viena iš Carito atkūrimo Lietuvoje iniciatorių. – Dvi dienas suvažiavimas svarstė aktualius šeimos, žmogaus auklėjimo, vargo mažinimo, tautos bendrijos atkūrimo klausimus.“
Nuo Atgimimo per 37-erius gyvavimo metus prie karitatyvinės Bažnyčios misijos jungėsi gausus būrys savanorių.
Šiandien kalbamės su Ona Čepuliene, Kauno Šv. Jono Pauliaus II parapijos Carito koordinatore, esančia šioje tarnystėje per dešimtį metų.
------
– Onute, papasakokite apie save ir kaip atsirado Caritas Jūsų gyvenime?
– Gimiau ir gražiausius metus nugyvenau Dzūkijos kaime, kur žmonės vienas kitam padėdavo pagal išgales ir sugebėjimus. Carite esu nuo gimimo. Mano šeima, nuo senelių, kiek atsimenu, padėjo žmonėms, sušelpdavo pavargėlius maistu, rūbais, pinigais, nuramindavo žodžiu. Ateidavo kaimynės pasiguosti dėl smurto, netinkamo, įžeidaus žodžio. Tėvelis siųsdavo mamytę su jos mama: „Eikit jūs, moterys, aš galiu ne taip pasielgti (dar susimušiu su kaimynu)“.
Esu pakrikštyta Butrimonių Išganytojo bažnyčioje kun. Jono Pilkos. Kai išmokau rašyti, su juo susirašinėjome, iki jis iškeliavo pas Viešpatį (2002 m.).
Dirbu Greitosios medicinos pagalbos tarnyboje skubiosios medicinos pagalbos specialiste. Mano pasirinkimas būti medike – irgi kun. J. Pilkos paraginimu. 5-oje klasėje kunigas paklausė, kuo norėčiau būti. Man atsakius, jog nežinau, jis pasiūlė:
„Tai gal medike?“ – ir ta mintis įsikūnijo.
Sukūriau šeimą, esu motina, našlė. Dievas dovanojo du vaikus, kurie pagal galimybes padeda žmonėms.
– Ką Jums pačiai reiškia Caritas?
– Apibūdinčiau viltingais, suprantamais žodžiais: padėti, palydėti, pagelbėti, dar pridėčiau – pagarbiai padėti – pakilti ir eiti.
– Šiemet Kauno arkivyskupija ir Caritas Lietuvoje mini 100 metų jubiliejų. Kalbant apie gailestingumo darbus, kas Jūsų manymu keičiasi, o kas išlieka?
– Žmoniškumas visada išlieka, vėlgi – po vilties ir sąžinės. Šiandien aš nerandu žmonių, kurie eitų pas žmones. Jie sakosi nepajėgūs, nesuprantu aš šito. Jeigu dar paeini, pas žmogų nueik. Užtat jaunimas nuostabus – jie nebijo žmonių. Sovietmečio žmonės įpuolę dabar į savo ligas, susirūpinę savo problemomis – argi mes tiktai šituo gyvename?.. Kokie gražūs šiandien debesys plaukia – nepakeliam turbūt galvos nuo lovos.
– Anksčiau žmonės labiau rūpindavosi kitais?
– Taip, aš tame užaugusi: savo bulbas nusikasėme, miežius išsikūlėm, tai einam kaimynui padėti – tėveliai mus mokė, patys ėjo ir mus vedėsi. Atitrūko kažkieno gyvulys, lekia per laukus – einame visi padėt sugauti, kas su dviračiu, kas kaip.
– O kaip jaunimas? Ar sulaukiate pagalbos parapijoje iš jų?
– Taip, jie nori patalkinti. Parapijoje buvo Gailestingumo sekmadienis, vaikų Velykėlės – mūsų jaunimas suorganizavo vaikams veiklas. 15–17 m. jaunuoliai klausė manęs: ką jums padėti? Ką pasakai, tą ir daro. Nuostabus jaunimas – ačiū Dievui!
– Kokią pagalbą teikia šv. Jono Pauliaus II parapijos Caritas?
– Įvardyčiau, kad pagalba būna tiesioginė, be pirminio plano, pagal žmogaus poreikius. Pavyzdžiui: kapavietėje nulūžo kryžius – reikia atstatyti; kita kapavietė nepažymėta žmonių vardais; noriu į atlaidus – neturiu pinigų; reikia brangių vaistų – prisidedame pinigais; žiema – neturiu žieminių batų, palto; Motinos diena – noriu aplankyti kapus; reikėjo žmogui nupjauti medį – suradau, kas galėtų tai padaryti.
Gražina, Julija, Rūta, Otilija, Irena, Violeta... Parapijoje yra kelios vienišos senyvo amžiaus moterys, kurias lankau, nunešu maisto, vaistų, padedu išsiskalbti, net ir katėms maistelio, būna, reikia nupirkti, kai žmogus nepaeina. Onkologine liga serganti parapijietė ateina pas mus pati pasiimti maisto.
– „Esame kviečiami tapti apčiuopiamais vilties ženklais daugeliui brolių ir seserų, gyvenančių sunkiomis sąlygomis“ - sakė popiežius Pranciškus.
– Viltis eina priekyje mūsų, kai žmogus tiki, kad paduosi vandens, atneši šv. Komuniją, ir net nepaklausus ims pasakoti apie save.
– Kokie susitikimai su žmonėmis Jus ypatingai palietė?
– Kiekvienas susitikimas ypatingas. Įsiminė, kai žmogus ištiesęs ranką prašė pinigų prie Soboro. Kai pakvieti į valgyklą, jis atsisako, nes iš ten jį išveja – „aš smirdu“. Susipažįstam, sakau: „Tu palauk, aš tau atnešiu tavo norimų žemaičių“, – ir jis gatvėje laukia.
Kai padedi žmogui jo saulėlydyje, sunkiai nueitame kelyje – jis klausia: „Kur jūs buvote prieš 10 metų?“ Priekaištas, kad per vėlai siūlome pagalbą.
– „Gailestingumo darbai taip pat yra vilties darbai, žadinantys širdyse dėkingumo jausmus“, – rašo popiežius Pranciškus. Apžvelgiant jūsų parapijos Carito veiklas: už ką norėtųsi padėkoti?
– Dėkoju tik atsikėlus ir guldama už Viltį, už sutiktus žmones, kurie man yra Dievo siųsti, neatsitiktiniai.
– Ačiū už pokalbį!
Parengė Kauno arkivyskupijos Caritas
