Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

ATSINAUJINIMO DIENA Kaune (2010.01.31)

2010 vasario 01, 13:53

Sausio 31 d. Kaune, VDU Didžiojoje salėje, vyko šiemet švenčiamiems Kunigų metams skirta Atsinaujinimo diena „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė“ (1 Pt 2, 9). Į tradiciškai katalikų bendruomenės „Gyvieji akmenys“ organizuojamą renginį labai gausiai susirinko skirtingo amžiaus tikinčiųjų (tarp jų buvo daug jaunimo, vaikų) iš įvairių Lietuvos vietovių.

Po valandą trukusio šlovinimo ir jį užbaigusios maldos konferencijoje „Ar tik vyrai kunigai?!“ pranešimą skaitė kun. dr. Kęstutis Kėvalas. Pasak jo, ši tema labai spalvinga, tad trumpai atsakyti sunku. Juk žmogus – ieškantis, mąstantis ir tuo išsiskiriantis iš kitų gyvybės formų kūrinys. Apžvelgęs žmonijos tikėjimo į transcendenciją – Dievą istoriją ir pateikęs netobulų aukų Jam pavyzdžių, kai, tarkim, majai, actekai aukodavo dievams jaunuolius, tikėdami, kad šitaip pamaloninus saulę sugrįšiąs pavasaris ir vėl įsisuksiąs gyvybės ciklas, prelegentas plačiau kalbėjo apie naują aukos sampratą – Jėzaus Kristaus mums dovanotą, kai santykis su Dievu jau nėra formalus, matematiškas, daiktiškas.

Kun. K. Kėvalas priminė, jog Naujajame Testamente visi pakrikštytieji ir aukojantys Dievui vadinami kunigiškąja tauta. Buvo paminėtas Šventraštyje užrašytas įvykis ( Lk 23, 45; Mt 27, 51), kai po Jėzaus mirties šventyklos uždanga, skyrusi paprastus žmones ir kunigus, plyšo pusiau: jie tada susivienijo su Kristumi – kunigiškuoju Dievu. Nuo tol auka Dievui jau buvo ne gyvūnai, žmonės ar žemės gėrybės. „Jėzus parodo, kad tu gali save dovanoti kitiems žmonėms – dovanoti jiems savo dėmesį, kūrybiškumą, pagaliau gerą nuotaiką, – kalbėjo prelegentas. – Jėzus tapo dovana, ir mes ja turime tapti.“

Pabrėžęs, jog dovanoti save reiškia save prarasti, bet tik prarandant save galima save atrasti, kun. K. Kėvalas sakė, kad tada gyvenime prasideda siurprizai,  ir perėjo prie pašaukimo temos, pirmiausia pasidalydamas asmeniška patirtimi apie savo išgąstį, kai pajuto norą tapti kunigu. Jis tikino, kad sunkiausia apsispręsti – paklusti pašaukimo jėgai, tačiau kai apsisprendi – atiduodi savo gyvenimą Dievui rankas, – tikrai prasideda „siurprizo“ gyvenimas. Tai esą galioja ne tik kunigams. „Visi esame pašaukti paties dieviškumo. Nesusireikšminkime, kad esame kunigai. Dievas jus taip įsimylėjo, kad pašaukė gyventi“, – kreipdamasis ir į kunigus, ir į pasauliečius, ir į kito pašaukimo atstovus auditorijoje sakė prelegentas. Aptaręs svarbiausius tarnaujančiosios kunigystės aspektus – savęs aukojimą kitiems, tarnystę gyvenimo prasmei ir vilčiai, ragino nepasiduoti pesimizmui – anot lietuvių patarlės, nevaryti Dievo į medį, nes tikrai mūsų šalyje dar nėra taip blogai. Baigdamas pranešimą kun. K. Kėvalas sakė, jog kunigystė – paties Kristaus įkvėpta: „Kurie yra konsekruoti, turi ypatingą užduotį – jie konsekruoti ne dėl savęs, o dėl tarnystės Dievui. Jie stengiasi tarnauti, tačiau kartais dėl žmogiškų silpnybių nepasiseka. Būkite jiems atlaidūs, nes jie stengiasi...“

Baigęs savo nuotaikingą pranešimą, kun. K. Kėvalas paėmė į rankas akordeoną ir kartu su kitais penkiais muzikinės grupės „Sacerdos“ nariais kunigais, grojančiais gitaromis, elektriniais vargonėliais ir būgnais, dainuodamas ir sukeldamas auditorijos ovacijas atliko, kaip pats aiškino, meditacines improvizacijas. Skambėjo giesmės: „Nebijok – Dievas su tavimi“, „Mano siela šlovina Viešpatį“, „Jei savo gyvenime ieškai prasmės“, „Tu – viltis“ ir kt. Vieną jų kun. K. Kėvalas pakomentavo taip: „Nes gailestingumas – kunigiškos dvasios ženklas.“

Antrojoje Atsinaujinimo dienos konferencijoje pranešimą „Auka kaip savęs dovanojimas“, beje, taip pat kaip ir pirmojo prelegento, pertraukiamą auditorijos plojimų bei juoko pliūpsnių, skaitė ses. Benedikta Rollin RA. Ji pabrėžė, jog auka nesietina tik su kančia, sunkumais, nemalonumais: „Auka – nebūtinai sunkenybė. Auka – tai viskas, kas skirta Dievui. Tai viskas, ką darai švento.“ Apžvelgusi Senojo Testamento aukos sampratą, prelegentė nagrinėjo Izraelio tautos išėjimo istorijos momentą, nulėmusį naująjį aukos supratimą, būtent Sinajaus kalno įvykį, kai izraelitai, išlaisvinti iš vergijos – taigi ir mirties, tampa laisva – nevergaujančia, o tarnaujančia Dievui ir Jį garbinančia tauta.

„Taigi izraelitai ir mes esame kviečiami pamatyti, ką Dievas padarė dėl mūsų. Mūsų auka – dėkojimas Jam už tai. Tai – naujas priklausomybės pasirinkimas: Dievas siūlo tapti kunigiškąja tauta, pašaukta garbinti Jį, Jam priklausyti ir Jį garsinti. Taigi pirmasis buvusių vergų veiksmas buvo aukojimas“, – aiškino ses. Benedikta RA, pabrėždama, jog savęs aukojimas negali būti prievolė, duoklė. Jėzaus Kristaus prisikėlimas rodantis, jog auka turi vesti į didesnę, gilesnę gyvybę, o ne į susinaikinimą. Kita vertus, auka yra bendrystės ir artumos skonio – „ji rodo bendrystę tarp Dievo ir aukotojų, taip pat tarpusavio bendrystę. Ji yra susivienijimas su Kristumi per aukos valgymą ir susivienijimas tarpusavyje“.

Teigdama, jog auka be širdies ir klusnumo Dievui neturi prasmės, prelegentė priminė pranašo Natano žodžius karaliui Sauliui: „Klusnumas viršesnis už visas kitas aukas.“

Svarbu, ir su kokia širdies nuostata dalyvaujame komunijoje – aukoje. Prelegentė minėjo pavojus atliekant auką – išoriškumą, kai nėra meilės žmogui, kyšininkavimą, kai lyg kokioje draudimo kompanijoje tikimasi pelnyti Dievo palankumą.

„Naujajame Testamente skelbiama, kad vienintelė tikra auka – Jėzaus Kristaus pasiaukojimas dėl mūsų. Jis apie save kalba kaip apie Dievo tarną. Savo gyvybę dovanoja paklusdamas Dievui, solidarizuodamasis su Juo. Jis žino, jog Dievo valia gera. Jis priima savo kūniškumą kaip Dievo dovaną, kaip gerą, ir sutinka tai paaukoti“, – sakė ses. Benedikta RA ir patarė skaityti labai gerą, jos žodžiais, Josepho Ratzingerio knygą „Krikščionybės įvadas“ – joje pabrėžiama, jog Jėzus aukoja ne savo kančią, o savo meilę kenčiantiems. Pasak prelegentės, ir mūsų auka Dievui turėtų būti klusniai Dievo valiai ištartas „Taip!“ Ji patarė kiekvieną dieną pradėti klausiant savęs: „Ką šiandien dėkinga širdimi Dievui galiu Jam paaukoti?“ Mat galima paaukoti tik tai, už ką esi dėkingas: už savo rankas, kojas, sveikatą, lytiškumą, protą, sielos galias, valgį – „už viską, kas šventa ir gražu“. Sesuo neigė kančią kaip auką: „Auka nėra tai, kas kančia, – ką aukojame Jam sukandę dantis, manydami, kad Jam tai patinka.“ Skaitydama savo mėgstamą šv. Ignaco maldelę „Imk ir priimk“ ji kvietė nuoširdžiai priimti sunkumus – ne kaip auką Dievui pamirštant meilę sau, o kaip trampliną būti arčiau Jo – kaip kelią į laimę, „kad nors truputį išmokčiau nuolankumo ir būčiau džiaugsmingas“.

Po pertraukos Atsinaujinimo dienos dalyviai rinkosi į darbo grupes. Vienoje jų – „Pašaukti tarnauti mažutėliams“ – Lina ir Artūras Šulcai, Aleksoto parapijos dienos centro vadovai, pasakojo, kaip Dievas per kitus žmones atvėrė jų pašaukimą tarnauti socialiai nuskriaustiems vaikams, kaip Jis stebuklingai padeda vykdyti šią misiją; grupėje „Kaip atlikti gerą išpažintį“ tėvas Severinas Holocher OFM to mokė pateikdamas įvairių situacijų pavyzdžių, pabrėždamas, jog kunigo paskirta maldelė – tik kelias į tikrąją atgailą; grupėje „Kodėl aš noriu būti kunigu?“ Kauno kunigų seminarijos klierikai jaunimui pasakojo, kaip Dievas veikė kviesdamas juos tapti kunigais; „Kaip gyvena kunigas?“ – į šį klausimą grupėje vaikams žaidimo forma atsakė kun. Mindaugas Malinauskas SJ su pagalbininkais paaugliais; grupei vyrams „Celibatas?! vadovavo kun. K. Kėvalas; užtarimo maldai salėje vadovavo „Gyvieji akmenys“ ir Vidiniam išgydymui tarnaujanti komanda.

Atsinaujinimo diena baigėsi Eucharistijos šventimu. Jam vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Sakydamas pamokslą ganytojas priminė šventojo Arso klebono teiginį, jog kunigystė – Jėzaus Širdies meilė. Popiežiaus Benedikto XVI žodžiais, tai neišmatuojama dovana ne tik Bažnyčiai – ir visai žmonijai. Savo viešnagės JAV įspūdį, kad ten griaunamos gražios bažnyčios būsimiems komerciniams statiniams, arkivyskupas pakomentavo kaip mūsų dvasinio gyvenimo eroziją – „nereikia nė išorės priešo“. Tokia erozija ištinkanti, kai trūksta kunigų arba kai jie nukrypsta nuo savo pašaukimo.

Arkiv. S. Tamkevičius su dėkingumu vardijo gyvenime sutiktus kunigus idealistus, kurie jam „padėjo surasti kunigo pašaukimą, o paskui – išvengti paklydimų“. Tai stiprios dvasios kunigai Antanas Skeltys SDB, Jonas Maksvytis ir kiti – nei vienas jų neaptemdė kunigo idealo.

 Arkivyskupo tvirtino, jog laikantis celibato svarbu turėti gerą kunigų šeimą. Taip pat svarbu, kad kunigui netrūktų pasauliečių palaikymo. Pasak ganytojo, jie kunigą galintys palaikyti „vien savo buvimu“. Vis dėlto celibatas nėra tai, kas kunigui sunkiausia. Jei kunigas neturi pasaulio paramos, ją suteikia Jėzus, kai įsisąmoninamas Jo kryžiaus slėpinys. Arkivyskupas kvietė nuolat melstis už visus arba konkretų kunigą, kad kunigai „būtų geri, šventi, visada stovėtų savo kunigystės aukštumoje ir neišduotų Kristaus idealo“. Mišių pabaigoje arkiv. S. Tamkevičius palaimino visus Atsinaujinimo dienos dalyvius.

-jkk-