Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Kauno I dekanato kunigų apsilankymas Nemunaičio Pilnų namų bendruomenėje (2004 02 09)

2004 vasario 10, 13:26

Vasario 9 d. Kauno I dekanato kunigai, drauge su dekanu kun. Vytautu Grigaravičium, kasmėnesinį susirinkimą surengė Nemunaičio parapijoje, Alytaus rajone, kun. Valerijaus Rudzinsko įkurtoje ir vadovaujamoje Pilnų namų bendruomenėje. Tai – katalikiška bendruomenė, padedanti narkomanija ir alkoholizmu sergantiems žmonėms pakilti naujam gyvenimui.

Kauno kunigams buvo papasakota apie bendruomenės gyvenimą ir vykdomą priklausomybę nuo alkoholio bei narkotikų turinčių žmonių reabilitaciją. Ši bendruomenė įkurta prieš 7 metus ir kasmet suteikia pagalbą daugiau kaip šimtui priklausomybę turinčių vyrų. Dažnas jų serga pavojinga kepenų liga – hepatitu, kai kurie užsikrėtę AIDS, nemažai praeityje dėl savo priklausomybės turėję reikalų ir su teisėsauga.

Bendruomenė gyvena pagal savo dienotvarkę (regulą), kuri pasitarnauja dvasinės, psichologinės ir fizinės pusiausvyros atgavimui. Laiko skiriama darbui, maldai, savišvietai ir kūrybai. Bendruomenės nariai kasdien meldžiasi Valandų liturgijos malda, dalyvauja Šv. Mišiose, atlieka kontempliaciją, dažnai naudojasi Sutaikinimo sakramentu, realiai išgyvendami, jog Dievas suteikia palūžusiam žmogui jėgų pakilti, pakeisti gyvenimą ir atstatyti žmogišką orumą. Bendruomenėje gyvena nuo 15 iki 30 žmonių iš skirtingų Lietuvos vietų. Jie privalo priimti bendruomenės taisykles ir atsisakyti bet kokios galimybės svaigintis, kitaip – iš karto pašalinami iš bendruomenės, kuri dažniausiai lieka paskutinis šansas išsigelbėti.

Bendruomenė išsilaiko iš Dievo Apvaizdos geradarių parama, savo rankų darbu, nes pastovaus finansavimo neturi. Kunigas V. Rudzinskas yra nuolat su savo bendruomene. Jo nelengvoje tarnystėje padeda socialinis darbuotojas, keletas klierikų, kuriems tokia patirtis labai pagelbės būsimame sielovados darbe.

Pasaulyje narkotines medžiagas vartoja apie 200 milijonų žmonių. Narkotikų pramonė sudaro 8 procentus visos pasaulinės prekybos. Trys milijonai narkomanų per dieną suvartoja apie keturias tonas įvairių narkotikų. Vokietijoje vienas narkomanas per mėnesį narkotikams vidutiniškai išleidžia apie 120 eurų, tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose apie 300 dolerių. Ši priklausomybė vis labiau plinta Vakarų šalyse jaunimo tarpe. Europoje vidutinis narkomanų amžius yra apie 27 metus, Lietuvoje jis daug mažesnis. Žinomi atvejai, kai net 7 metų vaikai leidžiasi intraveninius narkotikus. Be to, vartojančių narkotikus moterų kūdikiai jau gimsta su priklausomybe ir jie taip pat yra gydomi nuo jos. Narkotikai sutrikdo normalų vaisiaus vystymąsi, sergančios hepatitu moterys juo apkrečia ir vaisių, todėl būna labai daug apsigimimų.

Šiuo metu Lietuvoje oficialiai užregistruoti yra apie 5000 narkotikus vartojančių asmenų. Tačiau neoficialiais duomenimis tiek jų yra vien tik Klaipėdoje. Kiek tad jų realiai galėtų būti visoje Lietuvoje? Kiekvienas narkomanas per metus į narkomaniją patraukia vidutiniškai nuo 7 iki 11 asmenų, kadangi siekdamas užsidirbti narkotikams, pats juos pardavinėja kitiems, įtraukdamas ir nevartojančius asmenis. Oficialiai skelbiama, kad vienokia ar kitokia priklausomybės liga Lietuvoje serga maždaug 70 tūkst. žmonių. Ko gero, realiai jų yra dar daugiau.

Narkotinių medžiagų įsisavinimas gali būti įvairus: vieni jų yra uostomi, rūkomi, kiti valgomi, treti leidžiami į venas. Lietuvoje labiau paplitę yra intraveniniai narkotikai, kai pasinaudojant švirkštu į veną susileidžiama tam tikra dozė narkotinių medžiagų. Toks narkotinių medžiagų įsisavinimas pažeidžia vartojančiųjų venas rankose ir kojose, kyla infekcijos pavojus, prieinama net iki galūnių amputacijos. Naudojantis tais pačiais švirkštais plinta įvairios užkrečiamos ligos, iš kurių pavojingiausios yra ŽIV ir hepatitas. 80 procentų ŽIV užsikrėtimo atvejų pasaulyje įvyksta intraveniniu būdu. Lietuvoje šiuo metu užregistruoti 845 ŽIV nešiotojai. Kun. V. Rudzinskas pasakojo apie vieną Alytaus narkomaną, kuris iki sužinojo sergąs AIDS, dalijosi švirkštais su daugeliu savo bendrų ir, aišku, yra apkrėtęs ne vieną iš jų. Tad tikrasis ŽIV nešiotojų skaičius tai pat yra daug didesnis nei užregistruota.

Anot kun. V. Rudzinsko, per dieną narkomanui reikia apie šimtą litų, kad galėtų įsigyti keletą dozių. Tų pinigų išleidžiama ir daugiau. Vienas narkomanas jam prisipažino per mėnesį išleidęs net 15 tūkst. litų. Kai išnaudojami visi turimi resursai, narkomanas pradeda vogti ir kitaip nesąžiningai ir nelegaliai prasimanyti pinigų. Tokiu būdu patenkama į teisėsaugos rankas.

Kai žmogus yra ekstremalioje situacijoje, jo protas ir kūnas mobilizuojasi ir padaromi kartais įprastai neįmanomi dalykai, pvz. piktam šuniui vejantis galėtum ir dviejų metrų tvorą įveikti. Narkomanui ekstremali yra kiekviena diena, nes nepavartojęs narkotinių medžiagų jis labai kenčia, todėl jis visada yra stipriai motyvuotas ir išsiugdo sugebėjimą vienaip ar kitaip prasimanyti lėšų, pradedant rankų miklumu su viela iškrapštyti iš bažnyčių aukų dėžučių pinigus arba spūstyje išpjaustyti moterų rankines, baigiant psichologine manipuliacija, kai žmogus patikėjęs jų pučiama migla, savanoriškai duoda pinigų.

Pasaulio mastu apskaičiuota, kad iš šimto narkomanų išgyvena tik vienas. Net ir išėjus reabilitacijos kursus įmanoma vėl lengvai atkristi. Būna, kad kai kurie priklausomybe sergantys asmenys turėjo po keliolika reabilitacijų. Taigi, ir alkoholizmas, ir narkomanija yra jau nebepagydoma liga, kurią įmanoma tik sustabdyti, bet pilnai neišgydoma.

Nuo pirmos tabletės ar švirkšto iki mirties, jei nesiimama priemonių sustabdyti vartojimą ir gydytis, vidutiniškai tereikia 4 metų, priklausomai nuo naudojamų narkotinių medžiagų. Per metus Lietuvoje nuo narkotikų miršta apie 300 žmonių. Jų tarpe daug nesulaukusių 30, ar net 20 metų. Sunaikinamas ne tik kūnas, bet ir žmogaus asmenybė. Žmogus visomis prasmėmis degraduoja.

Kyla klausimas, ar yra prasmė padėti šiems žmonėms, kai jų situacija iš pažiūros yra tokia beviltiška, tarsi turėtų bilietą į vieną pusę? Visais atžvilgiais tikslinga ir naudinga visuomenei, valstybei, jos biudžetui, patiems priklausomybę turintiems asmenims! Asocialus elgesys, nusikaltimai, nenaudingumas, ligų plitimas, naujų žmonių įtraukimas ir t.t. yra daug nuostolingesnis dalykas nei reabilitacija ir prevencija. Pavyzdžiui, vieno AIDS sergančio žmogaus gydymas iki mirties valstybei kainuoja apie 1 milijoną litų. Krikščionišku požiūriu yra svarbu padėti atstatyti žmogaus orumą ir prisidėti prie jo išganymo, nes narkotikai ir alkoholis negailestingai atima šitai iš daugelio ta liga sergančių.

Narkomanija ir alkoholizmas palieka daug nepataisomų pokyčių vartojančiojo psichikoje ir organizme. Emocinis nestabilumas, noras vartoti, haliucinacijos, stipresni ar silpnesni šizofrenijos ir paranojos reiškiniai ir kt., lydi tolimesnį vartojusiojo gyvenimą. Yra nuolatinė galimybė atkristi, pasitaikančios nedėkingos aplinkybės ir asmenys gali viską sugriauti, todėl reikalinga nuolatinė kvalifikuota parama iš pašalės.

Kauno kunigų susitikimo su kun. Valerijumi metu iškilo prevencijos temos. Didelį nerimą ir susirūpinimą kelia nedėkinga situacija jaunimo tarpe, į kurią labai vangiai reaguoja visuomenė, šeimos ir švietimo institucijos. Visuotinai žinoma, jog jaunimo klubuose, diskotekose, gimtadieniuose, kai tėvai paprašomi palikti paauglius vienus, ir kituose susibūrimuose naudojamos narkotinės medžiagos. Pusė ir daugiau besilinksminančių tokiuose susirinkimuose jaunuolių vartoja įvairius narkotikus, alkoholį, leidžiasi į intymų ir nederamą bendravimą. Nemaža dalis 11 – 13 metų paauglių jau būna pirmą kartą išbandę lengvus narkotikus. Patirtis rodo, jog didesnei daliai paauglių priklausomybė atsiranda pirmą kartą išbandžius narkotikus. Mergaičių ir merginų procentas šiuo atveju yra didesnis nei vaikinų.

Priežastys atsirasti narkomanijai yra jaunimo paikumas, išlepimas, noras išbandyti naujus pojūčius ir palankios aplinkybės šitai įgyvendinti. Jei anksčiau į narkomaniją papuldavo daugiau asocialių šeimų, nepilnos šeimos vaikai ir kt., turintys įvairių traumų, psichologinių bendravimo ir prisitaikymo problemų, tai šiais laikais jie nėra pagrindinė grupė. Jų tarpe yra ir nemažai pasiturinčių bei inteligentų šeimų vaikai, kurie pradeda vartoti iš valios silpnumo, nebrandumo, nesant tėvų kontrolei bei dėmesiui, papuolę į blogų draugų įtaką.

Narkomanija pakankamai išplitusi ir kalėjimuose bei kariuomenėje. Europos Sąjungos kalėjimuose 80 procentų kalinčiųjų pradeda vartoti. Ne kitaip yra ir Lietuvoje. Kaip narkotinės medžiagos patenka į griežtai saugomus kalėjimus yra vienas iš įdomiausių dalykų. Nesenas įvykis, kai išaiškinti ŽIV paplitimo kalėjime mastai leidžia daryti tam tikras išvadas.

Paklaustas, kaip elgtis su priklausomybės liga sergančiais asmenimis, kunigas V. Rudzinskas pateikė keletą taisyklių:

  1. niekada neremti jų pinigais ir daiktais, nes tai būtų tiesioginis prisidėjimas prie jų vartojimo, geriau duoti maisto, nes vartodami mažiausiai rūpinasi valgiu, todėl būna išsekę;

  2. neįsileisti jų į namus, nes garantuotai ką nors nugvelbs;

  3. būti kritiškiems ir nepakliūti į jų naudojamas manipuliacijų pinkles, t.y. naudojamą melą ir vaidybą;

  4. šeimos, kurios turi tokį narį, turėtų reikalauti savo sergančio artimo priimti gydymą, ir jei atsisakytų ir kenktų namams, vestų visus iš proto, nebepriimti jo į namus, kol nepriims namiškių sąlygų. Dažniausiai sergantis nesusivokia, kad jam yra blogai kol nepasiekia “dugno”, t.y. kol neįsitikina, kad jam arba gydytis, arba kapo duobė – nėra kito pasirinkimo. Todėl reikia leisti jiems prisiimti atsakomybę, kad ir kaip tai būtų sunku;

  5. sergančiojo artimieji turėtų patys pradėti lankyti kursus ir susipažinti, kaip padėti jam sveikti ir kaip su juo elgtis.

Dar daug įvairių klausimų palietė kunigai, tačiau ribojant laikui teko pokalbius pakeisti į trumpą pasivaikščiojimą po kaimą, susipažįstant su bendruomenės gyvenimo sąlygomis. Vėliau įvyko susitikimas su bendruomenės nariais, kurie nuoširdžiai papasakojo apie savo gyvenimo kelią bei atsakė į gausius kunigų klausimus. Bendruomenės narys Raimondas pasakė labai svarbią tiesą, kurią patyrė savo gyvenimu, jog be dvasinių vertybių reabilitacija yra neefektinga: kai žmogus pasitiki savimi labiau nei Dievu, jis lieka labai nepatvarus ir nepastovus ir gali greitai palūžti.

Vėliau kunigai drauge su bendruomene papietavo, padėkojo ir palinkėjo kun.Valerijui ir jo įkurtai bendruomenei Dievo palaimos. Ši pažintis ir patirtis labai pasitarnaus Kauno I dekanato kunigams, dažnai susiduriantiems su vis dažnėjančiais narkomanijos atvejais.

Kunigų delegacija, vadovaujama dekano kun. V. Grigaravičiaus, išvyko į Kauna, kelionėje sukalbėję už bendruomenę Rožinio maldą.

Pakeliui buvo apsilankyta Rumšiškių žemės ūkio bendrovėje “Nematekas”, kur kunigus šiltai pasitiko ir apie bendrovę papasakojo jos vadovai.

Kauno I dekanato atstovas spaudai kun. Oskaras Petras Volskis