Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Kard. V. Sladkevičiaus svetainėje paskaita apie antisemitizmą ir ksenofobiją (2005.02.22)

2005 vasario 22, 10:23

Vasario 22 d. Kauno arkivyskupijos muziejuje, kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio buto svetainėje, vyko br. Arūno Peškaičio OFM skaityta paskaita „Bažnyčios vaidmuo visuomenės kovoje su antisemitizmu ir ksenofobija”, po kurios pereita į gyvą, įdomią diskusiją ypač aktualiu tolerancijos klausimu. Renginio partnerė – projekto „Operacija Žabotinskis” Baltijos šalyse koordinatorė Sigrida Eilevstjonn, išdėsčiusi savo pasirinktą gyvenimo misiją kovoti su antisemitizmu pasaulyje, prieš metus atvykusi į Lietuvą rado nemažai bendraminčių. Savo poziciją dėl prieš metus laikraštyje „Respublika” išspausdintų karikatūrų, pašiepiančių žydų tautybės žmones, vieni pirmųjų pareiškė broliai pranciškonai Arūnas Peškaitis ir Julius Sasnauskas bei draugijos „Atminties namai” atstovai. Ši organizacija gaivina žydų tautos istorinę atmintį, ieško veiksmingų kovos su antisemitizmu būdų, plėtoja dialogą tarp krikščionybės ir judaizmo.

Tokia veikla, pasak br. A. Peškaičio, yra kiekvieno krikščionio priedermė, nes Bažnyčia niekada jokia savo ištarme ir jokiu savo mokymu neskelbė antisemitizmo, t.y. priešiškumo žydų tautai. Be abejo, ilgaamžis bažnytinis antijudaizmas sudarė sąlygas antisemitizmo išbujojimui. Katalikų Bažnyčia pripažino, kad antijudajizmas buvo didžiausia klaida, sudariusi sąlygas antisemitizmui, ir dėl to reikia apgailestauti. Šiuo metu Bažnyčioje vyksta intensyvus dialogas su judėjais. Kaip vieną iš geriausių pastarojo laiko žinių br. A. Peškaitis paminėjo rabinų maldas popiežiaus Jono Pauliaus II sveikatos intencija ir padėką Šv. Tėvui už pastangas, grįžtant prie krikščionybės šaknų ir ištakų, plėtoti tarpreliginį bendravimą ir tarpusavio supratimą. Šiuo atžvilgiu, pasak prelegento, ypač reikšmingas 2004 m. pasirodęs Popiežiškosios Biblijos komisijos dokumentas „Žydų tauta ir jų šventieji Raštai krikščionių Biblijoje” („Bažnyčios žinios”, 2004 m., nr. 3, 4, 5). Šis dokumentas daugeliu atžvilgių yra gairės, kaip Bažnyčia galėtų aktyviai visuomenėje reikštis, kad antisemitizmo ir ksenofobijos apraiškų būtų mažiau. Brolio Arūno tvirtinimu, netolerancija svetimam arba kitokiam nesuderinama su krikščionių tikėjimu. Atvirkščiai, krikščionys turėtų ryžtingai žengti žingsnį, atveriantį kelią atvirumui. Br. A. Peškaičio nuomone, Bažnyčia, pradedanti nuo savo bendruomenės, privalėtų veikti visuomenėje per įvairias pilietines organizacijas ir jos balsas turėtų būti girdimas pirmiausia tada, kai žmogus atmetamas dėl savo kultūros, religijos, tautybės, kai yra žeminamas ir įžeidinėjamas. Bažnyčia turėtų prisidėti gaivinant tautos atmintį ir ypač gujant daug moralinės žalos nešantį išankstinį nusistatymą.

Šioms lektoriaus mintims pritarė ir arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, priminęs pogrindžio Bažnyčios veiklą leidžiant „LKB kroniką”, kai buvo aktyviai bendradarbiaujama su žydų intelektualais. Toks dialogas turėtų gyvuoti ir laisvės dienomis, juolab kad yra sąlygos ir galimybės, tereikia įveikti netoleranciją, išankstinį nusistatymą, visų šalių ir tautų bendrą priešą pragmatizmą, o svarbiausia – pyktį savo širdyje. Arkivyskupas, pritaręs ir lektoriaus, ir kitų pasisakiusiųjų minčiai, jog tolerancija yra aiški asmens pozicija ir idealistinis siekis, visiems palinkėjo gėrį skleisti savo aplinkoje.