Arkivyskupijos kronika 2002–2010 m.

Adventinė popietė sielovados bendradarbiams Kaune (2005.12.07)

2005 gruodžio 08, 16:20

Gruodžio 7 d., užbaigiant Eucharistijos metus, Kauno arkivyskupijos sielovados komandos (KASK) iniciatyva surengta adventinio susikaupimo popietė Eucharistijos tema. Po Švč. Sakramento adoracijos Kauno arkikatedros bazilikos koplyčioje bažnytinių institucijų darbuotojai, sielovados bendradarbiai, Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai rinkosi į Kauno arkivyskupijos jaunimo centro salę, kur pranešimą Eucharistijos tema skaitė Kauno arkivyskupo augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas. Ganytojas, pasidžiaugęs susirinkusiais, norinčiais labiau įsigilinti į Eucharistijos slėpinį, atkreipė dėmesį, jog labai svarbus teologinis išprusimas turėtų būti taikomas krikščioniškoje praktikoje. Kaip tik todėl jis pabrėžė kiekvieno švenčiančio Eucharistiją sąmoningumo svarbą: kaip sąmoningai išgyvenama Eucharistija, toks yra ir krikščionio gyvenimas.

Susikaupimo metu vyskupas nuolat siejo teologinę mintį apie Eucharistijos slėpinį su dvasiniais jo išgyvenimo aspektais. Apibūdinęs teologines sąvokas, kuriomis Bažnyčia nusako Eucharistiją, vysk. J. Ivanauskas atkreipė dėmesį, jog švęsdami Eucharistiją kaskart iš naujo dalyvaujame Jėzaus įvykyje – egzistenciškai persikeliame į Evangelijos puslapius apie Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. Norint prasmingai švęsti Eucharistiją reikia asmeniškai susilieti su Jėzaus kančia, prisidėti prie jo kryžiaus nešimo. Savo gyvenimo tuštumos ar žmogiškųjų pralaimėjimų suvokimas Jėzaus kančios akivaizdoje gali atvesti kartu su juo į prisikėlimo savimonę ir džiaugsmą.

Ganytojas taip pat pabrėžė bendruomeniškumo švenčiant Eucharistiją svarbą. Švęsdami Eucharistiją nelaukiame pasaulio pabaigos: būdami kartu su tikėjimo broliais priimame Jėzų, kaip tik dabar ateinantį pas mus. Tai visiška priešprieša šiuolaikiniam dvasingumo suvokimui, kai bažnyčia suprantama tik kaip vieta dvasiškai susikaupti vienumoje. Skirtingai nuo individualumo, kurį kaip didžiulę dovaną regime Dievo sukurtame pasaulyje, religinį individualizmą vyskupas apibrėžė kaip blogį, keliantį pavojų žmogaus dvasiai bei neretai  atvedantį į religinį sinkretizmą.

Šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam šurmulio ir triukšmo nestokojančioje aplinkoje, prasmingai skambėjo vysk. J. Ivanausko mintys apie Eucharistiją, kuri, kaip ir Šventasis Raštas, teikia galimybę žmogui ne tik prašyti, dėkoti Dievui, bet įsiklausyti, ką jis nori pasakyti: turime mokytis išgirsti Dievą. Eucharistijos metu atsiveria Dievo slėpinys – ir mes turime jam atsiverti. Pakvietęs klausytojus pasvarstyti, ką labiau – vaistus ar maistą – reiškia Eucharistija, ganytojas pakomentavo, jog Eucharistija yra ir apdovanojimas už krikščioniškąjį gyvenimą, ir gydymas. Asmeniškas susitikimas su Jėzumi ugdo tikėjimą, viltį ir meilę, be kurių neįmanomas aiškus, teisingas ryšys su kitu žmogumi.

Eucharistijos šventimas glaudžiai susijęs su sekmadienio šventimo pareiga krikščioniui. Anot vysk. J. Ivanausko, sekmadienis atskleidžia, jog žmogus yra nepalyginamai daugiau už tai, ką jis turi ar yra pasiekęs. Sekmadienis yra skirtas džiugiam susitikimui ir bendravimui su Jėzumi ir kitais. Iš asmeninio susitikimo su Jėzumi perspektyvos įgyjame galimybę visai kitaip matyti savo tikėjimą, save ir kitus. Vyskupas taip pat priminė, jog Bažnyčia skiria ypatingą dėmesį Eucharistijos liturgijai, nes Eucharistija, kaip ypatingas meilės slėpinys, įpareigoja ypač šventam artinimuisi prie altoriaus.

Antroje adventinio susikaupimo dalyje vysk. J. Ivanauskas atsakė į susirinkusiųjų klausimus ir pakvietė drauge švęsti Eucharistijos vakaro šv. Mišiose arkikatedroje bazilikoje.