į pirmą puslapį

2016 m. rugsėjo 11 d.
Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo homilija Šiluvoje švenčiant Gailestingumo jubiliejų

Dievas – gailestingasis visų Tėvas

Jūsų Ekscelencija Šventojo Tėvo atstove, mieli vyskupai, kunigai, garbūs svečiai, gerbiami Vyriausybės ir Seimo nariai, brangūs Šiluvos piligrimai ir visi tikintieji,

daugelį šimtmečių Šiluva traukia žmones. Čia, jausdami meilingą Mergelės Marijos artumą, tikintieji visada išsakydavo ir dabar išlieja savo maldavimus, padėką, šlovinimą Dievui – ne veltui Marija vadinama Nuliūdusiųjų paguoda, Nusidėjėlių gynėja, Krikščionių pagalba. Šiais metais mus lydi Gailestingumo jubiliejaus šūkis: „Gailestingi kaip Tėvas.“ Žvelgdami į Marijos gyvenimą galime patirti gailestingojo Dievo artumą.

Evangelistas Matas, pasakodamas Jėzaus gimimo istoriją, pateikia jo genealogiją – ilgą protėvių sąrašą nuo pat Abraomo iki Juozapo ir Marijos. Šiame sąraše – ne tik šventieji, bet ir nusidėjėliai. Dievas sukūrė žmogų ir norėjo, kad jis būtų laisvas. Laisvė – dovana ir išbandymas, galimybė ir „suklupimo akmuo“. Žmogaus laisvės kelias suklupimais pažymėtas nuo pat pradžios, nuo pirmųjų tėvų. Bet taip pat jame neišsenkanti yra Dievo pagalba ir gailestingumas. Išgelbėjimo istorija, Dievo rūpesčio dėl žmogaus istorija. neaplenkia tų, kurie buvo paženklinti nuodėmės bjaurastimi. Viešpats nusidėjusiam žmogui suteikė viltį. Taip, žmogus yra klumpantis, yra nusidėjėlis, bet viltį turintis nusidėjėlis. Pagrindinė Evangelijos žinia, kurią mums nuolat primena popiežius Pranciškus ir kuri ypatingai skamba šiais Gailestingumo jubiliejaus metais, – Dievas mus myli ir lydi, kaip lydėjo Jėzaus protėvius. Švęsdami Marijos gimimą, apmąstydami jos istoriją, pagalvokime, ar leidžiame, kad Dievas keliautų su mumis, būtų mūsų šeimose, visuomenėje. Dievo artumas ne tik nesuvaržo žmogaus laisvės, bet padeda ja pasinaudoti taip, kad laisvė netaptų savivale, naudinga tik mažai grupelei.

Mes, tikintieji, esame pašaukti skelbti Kristaus Evangeliją. Bažnyčia nėra ramstis kam nors – asmeniui ar grupei siekiant užimti geresnę padėtį, įgyti svarbų vaidmenį visuomenėje. Bet Bažnyčia kartu su geros valios žmonėmis džiaugiasi tais, kurie, vadovaudamiesi evangelinėmis vertybėmis, stoja mažųjų ir silpnųjų pusėn, kurie atsispiria siūlomam trisdešimties sidabrinių atlygiui, ryžtingai gina gyvybę ir šeimą.

Tikintieji neturi ir neieško naudos sau, siekdami, kad užsimezgusi gyvybė būtų išsaugota, kad šeima būtų kuriama iš vyro ir moters santuokos, kad vaikai augtų su tėvais, kad dirbantieji turėtų darbo ir už jį gautų atlygį, leidžiantį oriai gyventi, kad Lietuvos gyventojai rastų laimę Tėvynėje, kad senatvėje ir ligoje šalia būtų mylinčios, o ne savižudybės galimybę siūlančios rankos.

Apie žmogų, šeimą ir gyvybę, teisingumą ir sąžiningumą kalbame todėl, kad tikime į Dievą – mūsų Kūrėją ir Gailestingąjį Tėvą, atsiuntusį savo Sūnų mums padėti ir išgelbėti. O kiekvieną žmogų matome kaip aukščiausią, neprilygstamą Dievo kūrinį, kurio nuo pat prasidėjimo momento nevalia paversti priemone, juo manipuliuoti ar išnaudoti. Natūralu, kad tikintys žmonės palaiko tuos, kurie gina tas pačias vertybes.

Nė vienas negalime savęs laikyti teisiu, nes žinome, kad pirmiausia mums patiems reikia Dievo atleidimo ir Jo gailestingumo. Dievas yra visų Tėvas. Todėl visi esame broliai ir seserys: silpnesnieji ir užimantys atsakingas pareigas, auginantys nuostabias šeimas ir patiriantys santuokos griūtį, krikščionys ir musulmonai, lietuviai, lenkai, žydai... Visi galime patirti Dievo gailestingumą ir juo dalintis.

Bet negalime užmerkti akių prieš pavojus, griaunančius žmogaus ir žmonių visuomenės gyvenimą. Neseniai išleistame dokumente popiežius Pranciškus su nerimu pastebi sklindančią ideologiją, kuri priešiška žmogui ir „neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą. Priešais akis regi visuomenę be lytinių skirtumų ir griauna šeimos antropologinį pagrindą“. Popiežius perspėja: „Nenusidėkime noru pakeisti Kūrėją. Esame kūriniai, nesame visagaliai. Kūrinija yra pirma mūsų ir laikytina dovana. Sykiu esame pašaukti sergėti savo žmogystę, o tai pirmiausia reiškia gerbti ją tokią, kokia buvo sukurta“ (Apaštališkasis paraginimas apie meilės džiaugsmą šeimoje „Amoris laetitia“, 56).

Visi esame pašaukti būti gailestingumo žmonėmis. Deja, šių metų įvykiai, nuolat mus pasiekiančios naujienos – anaiptol ne vien džiuginantys gailestingumo darbai, bet ir tai, kas šaukte šaukia: be gailestingumo toliau neįmanoma gyventi! Siaubą kelia nesibaigiantis karas Artimuosiuose Rytuose, krikščionių ir kitų žmonių persekiojimai ir nusikaltimai prieš žmogiškumą, teroristiniai aktai. Tarp jų – prancūzų kunigo nužudymas prie altoriaus, aukojant Mišias. Nors didžiąją šių nusikaltimų dalį įvykdė žmonės, laikantys save musulmonais, nesutapatinkime blogio su kuria nors viena žmonių grupe. Nuodėmės ir niekšybės paslaptis glūdi kiekviename žmoguje ir prasiverš, jei nebudėsime, jei nepasipriešinsime jai savo širdyje, jei gailestingumas netaps mūsų gyvenimo neatskiriama dalimi. Pasaulis nebus saugesnis ir jaukesnis iš viešojo gyvenimo išstūmus religijos apraiškas, apie Dievo ir artimo meilę kalbantį tikėjimą. Kiekvienas tikintysis, kaip ir kiekvienas žmogus, turi teisę laisvai gyventi pagal savo sąžinę. O Dievo vardą naudojantys žiaurumui ir žudynėms pateisinti yra lygiai tokie pat pasaulio civilizacijos, kaip ir religijos, kurios vardu bando dangstytis, priešai.

Marija, į kurią Šiluvoje kreipiamės kaip į Ligonių Sveikatą, yra ir Gailestingumo Motina. Kardinolas Christophas Schönbornas taikliai pastebi: „Kiekvienoje pasaulio šalyje, kurią pasiekia tikėjimas, Marija būna arti mažųjų ir neturtingųjų. Ji supažindina su savo Sūnumi, Jį mums parodo. Marija mums rodo kelią. Ji tapo vargšų ir nusidėjėlių priebėga.“ Gvadalupė, Lurdas, Fatima, taip pat ir Šiluva – pasirodydama Mergelė Marija visur užkalbino mažuosius: vaikus, piemenis, nereikšmingus žmones, tuo parodydama, kad yra artima mums visiems. Todėl šis Vienos arkivyskupas entuziastingai tvirtina, kad „viltis mūsų Bažnyčiai išlieka, tik jei atgims tikėjimas iš tų šventovių. Vargšai ir mažutėliai, ryšio su Dievu neturintys žmonės – tie, kurie nieko apie Jį nežino, vis dėlto žino, kad pas Mariją visada bus priimti. Šitai žino netgi tie, kurie visai nieko nesuvokia apie tikėjimą. Šalia šios gerosios mamos jiems nereikia baimintis“.

Tikrai šalia jos nereikia baimintis, nes Marija atspindi paties Dievo – gailestingojo Tėvo ir už mus save atidavusio Jėzaus gerumą. Tad ir mes, būdami Gailestingumo Motinos Marijos vaikai, broliai ir seserys, būkime gailestingi, kaip gailestingas yra mūsų dangiškasis Tėvas. (Homilijos vaizdo įrašas >>, autorius Juozas Kamenskas)

+ Lionginas VIRBALAS,
Kauno arkivyskupas metropolitas