į pirmą puslapį

2016 m. lapkričio 13 d.
Kauno arkivyskupo metropolito Liongino VIRBALO homilija
Padėkos iškilmėje Kauno arkikatedroje bazilikoje
užbaigiant Gailestingumo jubiliejų

Gailestingumo jubiliejus tegul tęsiasi gailestingumo gyvenimu

Artėjant liturginių metų pabaigai per Bažnyčios skelbiamą Žodį Dievas šiandien mums kalba apie paskutiniuosius laikus: „Ateis štai diena, karšta tartum krosnis; visi didžiuokliai ir nedorėliai pavirs tada į šiaudus“, – skelbia pranašas Malachijas (Mal 3, 19). Evangelijoje pats Jėzus prabyla: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta...“ (Lk 21, 6).

Ar Dievas mus gąsdina, ar turėtume dėl viso to baugintis? Be to, juk susirinkome užbaigti Ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus – gal norėtųsi nusiminti, lyg baigiantis smagiai šventei?

„Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti!“ – drąsina šiandienos psalmės posmelis prieš Evangeliją. Taip skelbė mums ir visos Gailestingumo jubiliejaus malonės, už kurias susirinkome padėkoti Dievui. Užbaigiame jubiliejų ne liūdėdami, bet džiaugdamiesi, kad galėsime pradėti naujuosius liturginius metus gailestingumo malonių apvalyta širdimi! Nors jubiliejus netruko nei metų – vos vienuolika mėnesių – bet juk žinome, kad Dievo ištikimoji meilė – amžina! Žinome, kad didžiausios Gailestingumo šventovės Šventosios durys – pervertoji Jėzaus Širdis – niekada nėra užverta tiems, kas nori žengti per jas, kas padaro bent mažiausią judesį link Dievo! Tad Gailestingumo jubiliejus gali mums tapti gailestingumo gyvenimu!

Per šiuos jubiliejaus metus mes mokėmės atidaryti Gailestingumo duris: pažinti ir patikėti Viešpaties gerumu ir jo paskatinti patys tapti gailestingumo tarnais. O kad būtume tapę Gailestingumo durų atidarymo profesionalais, įgudusiais pro jas įsileisti išsiliejančią Dievo meilę, ir vikrūs išeiti ten, kur slegia kančia, vienatvė, liūdesys!

Jubiliejiniais metais Šventojo Tėvo buvome pakviesti iš naujo atrasti gailestingumo darbus kūnui ir sielai. Kiekvienas, kuris atsiliepė, galėjo patirti, kaip šie, regis, maži, bet tokie konkretūs darbai atnešė džiaugsmo ir šviesos tiems, kas juos darė, ir tiems, kas juos priėmė, patyrė!

Negaliu neprisiminti piligriminės kelionės su negalią turinčiais žmonėmis – „Arkos“ bendruomenės bičiuliais ir savanoriais į Romą, kai nešdami kryžių žengėme pro Šv. Petro bazilikos duris, taip pat visi turėjome galimybę asmeniškai paspausti popiežiaus Pranciškaus ranką.

Atmintin įstrigo ištikima „Carito“ žmonių tarnystė – savo parapijose ir Šiluvos atlaiduose. Visai neseniai minėjome Gailestingumo jubiliejaus dieną nuteistiesiems Pravieniškėse. Visus metus Kauno arkikatedroje pasauliečiai, seserys vienuolės budėjo laukdami ateinančių dvasinio pokalbio, o kunigai – taip pat ir Sutaikinimo sakramento.

Tai vos keli praėjusių metų akcentai, ne išsemiantys, o nurodantys į daugybę gailestingumo pasireiškimo momentų per šiuos metus. Dėkodami Dievui už jubiliejaus malones, negalime nedėkoti ir visiems, kas jas patyrėte, kas darėte gailestingumo darbus, kas priėmėte gailestingumą iš Dievo ir iš žmonių, kas jį skleidėte.

Jubiliejiniai metai bus pasiekę savo tikslą, Viešpats džiaugsis, o mes būsime tikrai laimingi, palaiminti, jeigu šitai tęsime, jei toliau darydami gailestingumo darbus įkūnysime Evangeliją, padarysime regimą Jo veidą šiandienos žmonėms.

Kartu būsime ir labai realistiški, tvirtai stovėsime ant šios žemės, aiškiai matydami jos žaizdas, kančias, konfliktus, neužsimerksime, nenusigręšime nuo jų, bet drąsiai – kadangi su Viešpačiu! – priimsime visus iššūkius ir ieškosime būdų, kaip atsiliepti į žmonių vargus ir už jų besislepiantį Dievo troškulį...

Dėkodami ir šlovindami Dievą už visa tai, negalime pamiršti daugybės tų, kurie taip ir neperžengė Gailestingumo durų slenksčio, kurie vis dar kankinasi nepatyrę ar nepažinę mylinčio Tėvo artumo, švelnaus Jėzaus prisilietimo, Dvasios Guodėjos dvelksmo. Melskimės ypač už šiuos mūsų brolius ir seseris bei padėkime, kad uždarius Šventąsias jubiliejines duris jie rastų kelią pas Dievą per mūsų širdies duris – per mūsų maldas, šypsenas, paprastus gerumo darbus...

Išskirtinai norisi padėkoti kunigams – ypatingiems Dievo gailestingumo malonės įrankiams, kurie savo parapijose, taip pat čia, katedroje, pusantro tūkstančio valandų laukė ateinančių, klausė ne tik išpažinčių, bet ir vargų bei džiaugsmų istorijų, gavo daugybė klausimų, kurie savo parapijose kasdien laukia ir patys eina gydyti ir stiprinti žmonių.

Tegalime drauge su popiežiumi Pranciškumi pakartoti ir vis prašyti: nepaliaukite, niekada nepavarkite būti gailestingi! Kaip ir mes visi – nepavarkime atsiprašyti vieni kitų ir maldauti Dievo gailestingumo. Kad ir kas nutiktų...

Šiais jubiliejiniais metais šventąja paskelbta Motina Teresė, išgyvenusi itin sunkių akimirkų savo gyvenime, paliko paprastus, regis, banalius, bet tokius viltingus žodžius: „Niekada neužmirškit, kad virš debesų visada šviečia saulė.“

+ Lionginas VIRBALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas