Vakaras jaunimui „Pasitikėti nieko nesitikint“ su Taizé bendruomenės broliu Jean-Marie Kaune (2013 02 20)
Paskelbta: 2013-02-21 12:01:40

Fotografijos Marijos Stanulytės

Fotografija Marijos Stanulytės

Vasario 20 d. arkivyskupijos Jaunimo centre vyko antras šiais metais KAJC teminis vakaras „Pasitikėti nieko nesitikint“. Šia tema kalbėjo Lietuvoje dabar viešintis Taizé bendruomenės brolis Jean-Marie. Susirinko pilna salė jaunų žmonių, taip pat veikė tiesioginė transliacija internetu, kuri irgi susilaukė dėmesio. Teminis vakaras buvo verčiamas į lietuvių kalbą ir buvo pradėtas Taizé giesme.

Pradžioje brolis Jean-Marie pasidžiaugė, jog jaunimas taip gausiai  susirinko, ir prisiminė savo paskutinį vizitą Lietuvoje prieš 4 metus, tačiau jam atrodo, tarsi tai buvo labai neseniai.

Fotografija Marijos Stanulytės

Pradėjęs kalbėti apie pasitikėjimą svečias sakė, kad turim kalbėti apie tris pasitikėjimo lygius. Pasitikėjimas yra susijęs su visais mūsų gyvenimo aspektais. Evangelijose Jėzus kalba apie vaikus, o vaikai turėjo ypatingą ryšį su Jėzumi: Jame buvo kažkas, kas iškart traukė žmones ir ypač vaikus. Ir tai neįtikėtina, be to, nepasakytina apie kitus garsius pranašus (pvz., kalbant apie Mozę, nieko nėra sakoma apie vaikus, Buda paliko savo šeimą ir vaikus).

Fotografija Marijos Stanulytės

Pirmiausia svarbus pasitikėjimas savimi pačiu. Nėra lengva pasitikėti savimi. Niekada nepasiekiame pasitikėjimo šimtu procentų. Tačiau matom, kaip tai yra svarbu, ir iškart pastebime žmones, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi. Atrasti sveiką pasitikėjimą savimi yra labai svarbu. Antra – tai pasitikėjimas kitais. Negalime gyventi be pasitikėjimo kitais žmonėmis. Jei tai sunku padaryti šeimose, tada ieškome to tarp draugų. Tai irgi yra labai sunku. Trečiasis pasitikėjimo lygis – tai pasitikėjimas Dievu. Mes turime labai gražų lietuvišką žodį „pasitikėjimas“, be priešdėlio jis yra „tikėjimas“.

Fotografija Marijos Stanulytės

Šie trys pasitikėjimo aspektai yra labai skirtingi, tačiau jų atskirt negalim. Įdomu tai, kad vartojame vieną lietuvišką žodį, kalbėdami apie pasitikėjimą kitais ir pasitikėjimą Dievu. Visą gyvenimą einame to vieno žodžio link.

Šiame renginyje jauni žmonės buvo kviečiami trumpai padiskutuoti su šalia esančiu draugu, kas jam yra pasitikėjimas. Po trumpos diskusijos keletas jaunuolių buvo kviečiami pasidalyti tuo, ką naujo išgirdo ir atrado šį vakarą.

O jį užbaigėme Taizé giesme, kaip ir visada jaunuoliai galėjo vaišintis arbata ir sausainiais.
---------------------
 

Dar keletas įsiminusių renginio svečio br. Jean-Marie mokymo minčių:


Žinome Jėzaus žodžius (plg. Mk 18, 3): jeigu netapsite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Matome, kad apaštalams yra šiek tiek sunku tai suprasti. Labai paprasta būti vaiku; atsimename, kaip buvome vaikais, bet kartu tai yra kažkas neįmanoma, nesuvokiama. Tai susiję su pasitikėjimu. Jėzus šiuos žodžius sako visiems.

Pirmasis pasitikėjimas – tai naivus pasitikėjimas. Mes visi turime patirčių apie tą naivų vaikišką pasitikėjimą, bet kai augome, patyrėme ir tai, kad mūsų pasitikėjimas buvo pažeistas. Tačiau Jėzus sako: tapkite vėl vaikais. Ar tai reiškia tapti naiviems ir tikėti taip, kaip tikėjome, kai buvome vaikai? Taip negalime, kai augame ir suvokiame, kad gyvenimas yra sudėtingas ir pasitikėjimą gali kažkas paminti.

Vienas prancūzų filosofas atvykdavo į Taizé ir sakydavo: „Mums reikia antro naivumo.“ Tapti vaiku – tai nereiškia apsimesti, kad viskas gerai ir nėra jokių problemų gyvenime. „Antrasis naivumas“ nereiškia pasitikėjimo kaip vaikų, be jokių sąlygų. Tai reiškia, kad ir matydamas paminamą pasitikėjimą, matydamas, kad pasaulyje yra blogio,  tu vis tiek sąmoningai žengi pasitikėjimo link. Svarbu neišsigąsti pasitikėti pirmam. Visa tai ir padeda egzistuoti Taizé bendruomenei.

Kai mes pasitikime žmonėmis, žmonės pradeda atrasti, ką jie turi geriausia savyje. Mes pradedam pasitikėt savimi, kai kažkas mumis tiki. Mes žinom, koks yra gyvenimas, turim patirtį, tačiau mokomės pasitikėti.

Morkaus evangelijoje yra dvi istorijos apie pasitikėjimą. Vienoje Jėzus sako palyginimą apie grūdą, kuris auga pats (plg. Mk 4, 26–29.) Ką mes turim daryti? Nieko, pasitikėti, ką Dievas mums duoda. Tai neįtikėtina žinia. Tie, kurie turi kaimą, žino, kad reikia tiesiog leisti augti grūdui, nereikia vis eiti ir žiūrėti, ar jis auga. Toliau turime istoriją, kaip Jėzaus mokiniai praranda pasitikėjimą, ir nuostabu, kad šios istorijos eina viena po kitos. Jėzus pasako: leiskit augti ir tada iškart parodoma, kaip visiškai prarandamas pasitikėjimas (plg. Mk 4, 35–41).

Mokiniai ilgą laiką girdėjo Jėzų kalbant apie pasitikėjimą Dievu. Jie dabar yra jūroje kartu su Jėzumi. Jie jam šaukia: ar tau nerūpi, kad mes žūstame? Ar tai pasitikėjimas? Ar mokiniai prarado pasitikėjimą? Ar šaukias todėl, kad turi pasitikėjimą? Sunku pasakyti, bet tai labai svarbu. Mes negalime išmatuot savo pasitikėjimo, kai šaukiamės, bet labai svarbu šauktis pagalbos. Tai pasitikėjimo lygmuo – kai šaukiamės kitų pagalbos ir tikimės, kad jie mums padės.

Jėzus mokiniams taria: „Kodėl jūs tokie bailūs, argi jums tebestinga tikėjimo?“ Svarbu, kaip mes tuos žodžius išgirstame. Ar taip, lyg būtų nesvarbu, ar su meile, rūpesčiu? Tai labai skiriasi. Kiekvienam iš mūsų ateina akimirka, kai prarandame pasitikėjimą ir būtent tada jis pradeda augti.

Ganytojo žodis

Žvelgdama į Mergelę Mariją, pati Bažnyčia tampa motiniškesnė, taip pat ir kiekviena pamaldi motina, žvelgdama į Mariją ir ja pasitikėdama, tampa motiniškesnė.

Iš vyskupo Algirdo JUREVIČIAUS homilijos Pažaislyje

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune