Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus homilija švenčiant iškilmingą Eucharistiją „Žalgirio“ arenoje (2013 06 30)
Paskelbta: 2013-06-30 15:05:09

„Jus aš draugais vadinu“

Kai ruošėmės Lietuvos jaunimo dienoms, iš daugelio pasiūlymų buvo pasirinktas labai geras šūkis: „Jus aš draugais vadinu“ (Jn 15). Šitaip prieš pat mirtį Jėzus Kristus pavadino savo artimiausius mokinius, būsimus apaštalus.

Tačiau Jėzaus draugai nėra tik tie Vienuolika ištikimųjų apaštalų; jais yra visi, kurie per Krikštą yra įsitraukę į Jėzaus draugų būrį – tikinčiųjų bendruomenę. Šią draugystę su Jėzumi reikia branginti ir puoselėti, nes nebranginama draugystė sunyksta.

Kiekvieno žmogaus gyvenime yra labai svarbūs geri draugai. Su jais visuomet jaučiamės saugūs ir laimingi. Žmogus be draugų, kuriais galėtų pasitikėti, būtų labai nelaimingas. Patys artimiausi ir geriausi draugai turėtų būti tėvai, broliai ir seserys, tačiau ne visi juos turi. Tačiau, net ir turėdami gerus tėvus, brolius ar seseris, mes dar ieškome kitų draugų ir juos surandame mokykloje, universitete, piligrimystėse, štai šiose Jaunimo dienose, kartais net gatvėje. Tačiau draugystė draugystei nelygi; kartais ji sunokina labai karčius vaisius – draugai padeda atsidurti net teisiamųjų suole.

Jeigu turėtume ir pačius geriausius draugus, tarp jų nebūtų nė iš tolo panašaus į Jėzų Kristų. Kodėl? Jis ne tik pasakė: „Už draugus aš guldau savo gyvybę“, bet ir paaukojo save ant kryžiaus, kad laimėtų mūsų draugystę, kad būtume išlaisvinti iš nuodėmės vergijos ir laimėtume amžiną dangaus Tėvo draugystę.

Apaštalas Paulius, asmeniškai patyręs Jėzaus palaimingą veikimą savo gyvenime, kalba apie jį kaip išlaisvintoją. Jis sako: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1). Iš ko išvadavo? Kartais išgirstame žinią, kad nusikaltėliui buvo paskirta kalėjimo bausmė iki gyvos galvos. Tai tikra tragedija iki mirties neturėti ne tik laisvės, bet ir negalėti pasirinkti draugų. Tačiau už fizinį kalėjimą  baisesnis yra nuodėmės kalėjimas, iš kurio gali išvaduoti tik Jėzus Kristus. Jis ne tik viešai nusidėjėlei pasakė: „Tavo nuodėmės atleidžiamos. Eik ir daugiau nenusidėk“ (Jn 8,11). Tą patį jis pasako kiekvienam norinčiam nusimesti nuodėmės naštą. Manau, šį gerą jausmą ne kartą esate patyrę po geros išpažinties, kai per Sutaikinimo sakramentą pasijusdavote tarsi naujai gimę.

Evangelija rodo Jėzų, ryžtingai siekiantį savo tikslo. Evangelistas Lukas rašo: „Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Jėzus žino, kad jam Jeruzalėje reikės kentėti, bet jis eina pasitikti mirties, nes žino, kad tik auka galės laimėti mūsų draugystę. Tačiau Jėzus to paties nori ir iš mūsų visų, siekiančių būti jo draugais. Kai vienas žmogus, pakviestas būti Jėzaus draugu, pradėjo atsikalbėti, kad jam reikia palaidoti tėvą, Jėzus pasakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius“ (Mt 8, 22). Kitam abejojančiam sakė panašiai: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Lk 9, 62).

Draugauti su Jėzumi nėra visai lengva ir Jėzus aiškiai apie tai kalba: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9,58). Tačiau nepalyginti sunkiau gyventi be Jėzaus draugystės. Žiniasklaidos pranešimai apie nusikaltimus, apie priklausomybes nuo alkoholio ar narkotikų yra akivaizdus liudijimas, kad gyvenimas be draugystės su Jėzumi dažnai tampa ne tik sunkus, bet net tragiškas.

Noriu paliudyti, ką man reiškė draugystė su Jėzumi. Sąmoningai suvokiau Jėzų kaip draugą besimokydamas aštuntoje klasėje. Ši draugystė reiškėsi dažna Komunija ir pakankamai dažna išpažintimi, ir ji išmokė tiesumo bei sąžiningumo. Jėzus neleido veidmainiauti, todėl nebuvau komjaunuolis. Jaunystės metais Jėzus nusivedė mane į Kunigų seminariją. Jei jis šito nebūtų padaręs, gal būčiau buvęs koks nors kolūkio pirmininkas ar kompartijos komiteto sekretorius ir šiandien, ko gero, būčiau linkęs nutylėti apie savo jaunystės pasirinkimus.

Jėzus man padovanojo labai didelį gerų žmonių būrį – kunigus, seseris vienuoles ir daug įvairaus amžiaus pasauliečių. Tiek gerų žmonių be Jėzaus aš niekuomet nebūčiau turėjęs, todėl šią Bažnyčios bendruomenę laikau pačia didžiausia Jėzaus dovana. Šiomis dienomis, manau, ir jūs akivaizdžiai pamatėte, kad draugystė su Jėzumi ir jums padovanojo labai daug gerų draugų. Net internete skaičiau nustebusiųjų pasisakymus: „Iš kur Lietuvoje tiek gražaus jaunimo!“

Tačiau Jėzus nusivedė mane ne tik prie altoriaus, bet ir į kalėjimą, ir kai buvo galimybė jo išvengti, Jėzus patarė geriau rinktis nelaisvę, bet neišduoti savo principų. Paklausiau šito patarimo ir ilgiems metams praradau išorinę laisvę. Sakau, išorinę, nes vidinę laisvę gali atimti tik sąmoningai daroma nuodėmė. Jei ne Jėzus, tikrai nebūčiau buvęs nei lageryje, nei Sibire. Jėzus kvietė nedaryti kompromisų, rūpintis pavestais žmonėmis, jaunimu ir vaikais ir net imtis rizikingo darbo. Bet visuomet net pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais jaučiau jį esantį šalia. O kiek buvo šviesių, sklidinų tikro džiaugsmo dienų, mėnesių ir metų!

Iš tikrųjų, pasirinkdamas Jėzaus draugystę, žmogus leidiesi į didelį nuotykį ir nežinai, kuo jis šioje žemėje pasibaigs. Galima tik vieno tikėtis, kad Jėzus pasitiks tave ant amžinybės slenksčio.

Mielas jaunime, tiek Dievo žodis, tiek asmeninė patirtis skatina kviesti jus panašiai, kaip prieš dvidešimt metų čia, Kaune, kvietė palaimintasis Jonas Paulius II: „Atverkite duris Kristui! Kristus jus pažįsta ir myli.“ Popiežius ragino jaunimą saugotis klystkelių – religinių sektų, alkoholio ir narkotikų, sekso ir pornografijos turgaus, ragino nesibaiminti maitintis krikščioniškos tiesos duona. Jis kalbėjo: „Būkite pasirengę tapti tokiais vyrais ir tokiomis moterimis, kokiais jūs patys norėtumėte, kad būtų kiti: sąžiningi, dori, teisingi, draugiški, paslaugūs, ryžtingi, jautrūs kitiems labiau nei sau, mylintys laisvę, pasišventę darbui, trokštą prisiimti atsakomybę.“

Palaimintasis popiežius kvietė jaunus Lietuvos žmones mąstyti apie savo pašaukimą, kur Dievas juos kviečia: tarnauti Bažnyčioje kaip kunigus, kaip Dievui pašvęstojo gyvenimo asmenis ar kaip šeimos tėvus ir motinas, per santuoką sukuriančius tikrą „namų bažnyčią“.

Jungdamiesi į bendrą maldą drauge su Marijos radijo klausytojais ir Lietuvos televizijos žiūrovais, maldaukime Dievo palaimos Lietuvos jaunimui, susirinkusiam čia, „Žalgirio“ arenoje, ir pasklidusiam po Tėvynę ir už jos ribų, kad jie labai brangintų draugystę su Jėzumi, o tie, kurie tos palaimos dar nėra patyrę, kad Jėzaus ieškotų ir jį surastų.
 

 


 

 

Ganytojo žodis

ŠVENTUMAS yra keliaujančiųjų savybė. Kai žvelgiame į tuos, kurių šventumą Bažnyčia yra oficialiai pripažinusi, matome galutinį vaizdą, užfiksuotą per jų gimimą dangui. Bet kol jie gyveno – nė vieną akimirką nebūtų pasakę: jau viską pasiekiau, viskas tobula <...>. Tad nebijokime, kad dar nesame pasiekę – kelias atviras.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune