Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ homilija Velykų ryto pamaldose arkikatedroje
Paskelbta: 2015-04-05 10:57:07

Mes esame liudytojai

Snaigėmis pažymėti pavasario žingsniai, tikinčiųjų perpildytos bažnyčios, velykinių varpų skambesys ir džiaugsmingas „Aleliuja“ susilieja į didingą Jėzaus Prisikėlimo šventės simfoniją. Švenčiame ne pavasario, ne margučių šventę, bet minime patį svarbiausią žmonijos istorijos įvykį – mūsų Viešpaties iš numirusiųjų prisikėlimą. Be abejo, šis įvykis labiausiai paliečia kiekvieną Jėzų Kristų į savo gyvenimą priėmusį žmogų, nes Jo prisikėlimas atveria perspektyvą, dėl kurios tikrai verta džiūgauti. Apaštalas Paulius apie tai kalba: „Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo“ (Rom 6, 8).

Būkite pasveikinti visi, kurie šią valandą dalyvaujate iškilmėje Priskėlusiojo iš numirusiųjų ir Pažadėjusiojo nusivesti mus pas save. Bet koks džiaugsmas, net pati didžiausia žemiška laimė nublanksta Jėzaus pažado fone. Tad šį šv. Velykų rytą būkite pasveikinti, būkite pilni džiaugsmo, ir tegu jo neužtemdo kasdieniai rūpesčiai ir bėdos, kurių negalime išvengti. Juk ir mirtį nugalėjęs Jėzus perėjo per kančios naktį.

Savo kančios išvakarėse, kai Jėzus prikėlė savo bičiulį Lozorių, kalbėjo: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25). Bet kad ištesėtų savo pažadą, Jėzus turėjo mirti ant kryžiaus ir po to prisikelti. Prisikėlimu iš numirusiųjų Jėzus uždėjo antspaudą ant savo testamentinio pažado: prisikėlimas įvyks kiekvieno tikinčiojo ir Dievu pasitikinčiojo žmogaus gyvenime.

Iš pirmojo amžiaus septintojo dešimtmečio mus yra pasiekęs rašytinis dokumentas - Apaštalų darbų knyga. Ją parašė apaštalo Pauliaus mokinys ir palydovas gydytojas Lukas, tas pats Lukas, kurio užrašyto Evangelijų pasakojimo dažnai klausomės sekmadienio Mišiose.

Apaštalų darbų knygoje pasakojama apie pirmuosius Bažnyčios žingsnius po Jėzaus prisikėlimo. Šiandien girdėjome pasakojimą apie apaštalo Petro susitikimą su šimtininku Kornelijumi bei jo artimaisiais. Petras Dievo Dvasios buvo paragintas apsilankyti pagonio Kornelijaus namuose ir paskelbti jam apie Jėzaus nukryžiavimą ir prisikėlimą. Petras kalbėjo: „Mes esame liudytojai visko, ką jis (Jėzus) yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti <...> iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių. Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas“ (Apd 10, 39–42). Petrui tebekalbant šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio, ir pagonis Kornelijus pasiprašė krikšto.

Šitas Apaštalų darbų knygoje užfiksuotas pasakojimas liudija apie Jėzaus pergalingą žygį ne tik Izraelyje, bet ir į pagoniškas tautas. Jėzus mirė ant kryžiaus už visus žmones ir visus kviečia prisikelti naujam gyvenimui. Tyliai kiekvienas pasakykime: „Jėzau, tu mirei ir prisikėlei ir dėl manęs!“

Jėzaus mylimiausias mokinys Jonas smulkiai aprašo Velykų ryto įvykius. Pirmoji prie Jėzaus kapo labai anksti, dar neišaušus, atskuba Marija Magdalietė. Ji pamato akmenį, nuristą nuo kapo angos, ir tučtuojau bėga pas apaštalus pranešti, kad kažkas paėmė Jėzaus kūną. Prie kapo atskuba Petras ir Jonas, kukliai save vadinantis „kitu mokiniu“. Abu jie įeina į kapo rūsį ir mato jį tuščią. Apaštalas Jonas pamini tai, kas vyko jo širdyje: „Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusiųjų“ (Jn 20, 8–9).

Trejus metus Jonas su kitais vyrais vaikščiojo drauge su Jėzumi, klausėsi, ką jis kalbėjo, buvo liudininkas daugelio stebuklų, bet, kaip ir kiti jo draugai, netikėjo, kad jis prisikelsiąs iš numirusiųjų. Įtikėjo tik prie tuščio kapo.
Ar tai, kas aną Velykų rytą įvyko Jono širdyje, jau yra įvykę ir mūsų širdyse? Tikriausiai daugumas jūsų skubėtume atsakyti ,taip‘, nes juk save laikome tikinčiaisiais ir, jei būtų kitaip, šį rytą čia mūsų nebūtų. Tačiau neskubėkime atsakyti.

Įtikėję savo Mokytojo prisikėlimu visi jo mokiniai, išskyrus Joną, dėl savo tikėjimo mirė kankinių mirtimi. Ar galėtume panašiai mirti ir mes? Tikriausiai tokios kainos už savo tikėjimą mums nereikės sumokėti, tačiau daug kur pasaulyje – Sirijoje, Irake, Afrikos šalyse – krikščionys ją moka.

Tikėjimas į prisikėlusį Kristų iš mūsų reikalauja tam tikro radikalumo. Negalime tikėti į prisikėlusį Kristų ir Seime balsuoti, pavyzdžiui, už eutanaziją ar negimusios gyvybės žudymą. Negalime prisikėlusio Kristaus laikyti savo draugu ir tuo pačiu metu nepaisyti, ką tas draugas pataria ar draudžia. Negalima savęs laikyti Kristaus sekėju ir nesisieloti, kai kenčia kur nors jo broliai ir seserys. Nuodėmę ir mirtį nugalėjęs Kristus mus kviečia nuosekliai eiti jo pėdomis ir netoleruoti savyje dvigubo elgesio.

Bažnyčia ištikimai pagal tikėjimą į prisikėlusįjį Kristų gyvenančius žmones vadina šventaisiais. Apaštalo Pauliaus laiškuose pirmųjų amžių krikščionys daug kur vadinami būtent šventaisiais. Ir ne dėl to jie buvo šventieji, kad nepadarė jokios nuodėmės, bet dėl to, kad bandė ištikimai sekti paskui Kristų. Būti šventaisiais esame pašaukti mes visi, dvidešimt pirmojo amžiaus vaikai. Kristaus prisikėlimą tam ir švenčiame, kad dar kartą pamąstytume, iš kokio kapo mums reikėtų prisikelti ir ką reikėtų pradėti iš naujo.


 

Ganytojo žodis

Šventasis Tėvas PRANCIŠKUS (Airijoje) nurodė, kad svarbus yra kasdienis pavyzdys, kurį duoda Viešpatį mylintys ir jo Žodžiu pasitikintys tėvai. Jis dar kartą paragino šeimas melstis namuose, kalbėti apie gerus ir šventus dalykus, priimti Motiną Mariją į savo šeimos gyvenimą, kartu švęsti krikščioniškas šventes, solidariai padėti kenčiantiems žmonėms, nustumtiems į visuomenės gyvenimo paribius.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ

Liturginis kalendorius

Pamaldos

2018 – Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos metai

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune