Arkivyskupo tremtinio J. Steponavičiaus 100-ųjų gimimo metinių paminėjimas arkivyskupijos muziejuje (2011 11 27)
Paskelbta: 2011-11-28 09:34:41

Lapkričio 27-ąją šv. Mišiomis arkikatedroje bazilikoje ir renginiu arkivyskupijos muziejuje paminėtas arkivyskupas Julijonas Steponavičius (19911–1936–1955– 1991) 100-ųjų gimimo metinių proga. Pirmojo advento sekmadienio šv. Mišioms vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Į renginį prisiminti arkiv. J. Steponavičiaus, kurio tarnystės didžioji dalis, kaip sakė arkiv. S. Tamkevičius, praėjo sovietmečiu, susirinko jaunesnių ir garbaus amžiaus žmonių, tarp jų ir tų kunigų bei vienuolių, kurie dar gyvai prisimena šį ganytoją tremtinį, tuometės valdžios  28 metams ištremtą į Žagarę, sukliudžius jam eiti Vilniaus ir Panevėžio vyskupijų apaštališkojo administratoriaus pareigas.

Arkivyskupas S. Tamkevičius savo žodyje išsamiai apžvelgė nuožmaus Katalikų Bažnyčios persekiojimo laikotarpį prasidėjus sovietų okupacijai iki pat pirmųjų tikinčiųjų teisių gynimo žingsnių. Bažnyčių uždarymas, represijos ypač prieš vyskupus, kunigus, jų suėmimai, tremtys, įvairūs sielovados, ypač vaikų ir jaunimo katechizacijos suvaržymai, religinių reikalų įgaliotinių grubiausias kišimasis į kunigų veiklą (pvz., kunigų registracijos pažymėjimai), taip pat skiriant vyskupus ir kt., pasak ganytojo, liudijo buvusį okupacinės valdžios norą visiškai sunaikinti Bažnyčią Lietuvoje, įkurti vadinamąją tautinę Bažnyčią atskiriant ją nuo Šventojo Sosto.

Naujas etapas Bažnyčios gyvenime prasidėjo 7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje, augant kunigų ir tikinčiųjų ryžtui priešintis tikėjimo laisvės suvaržymams. Šį ryžtą ir pastangas palaikė tuomet taip pat tremtyje Nemunėlio Radviliškyje buvęs vysk. Vincentas Sladkevičius ir Žagarėje gyvenęs vysk. J. Steponavičius. Vysk. Julijonas, kaip sakė ganytojas, atsidūrė tremtyje, nes visiškai nesistengė įtikti sovietinei valdžiai: drąsiai nepaisė jos įsakymų (pvz., nederino su įgaliotiniais savo aplinkraščių, nedraudė kunigams katechizuoti vaikų, atsisakė įšventinti kelis klierikus, įtariamus saugumo užverbavimu ir kt.). Minėtų abiejų vyskupų įtaka ir reikšmė, pasak arkiv. S. Tamkevičiaus, tuomet buvo labai didelė. Negalėdami atlikti savo tiesioginių pareigų, jie ypač pasitarnavo pogrindžio kunigams bei vienuolėms – jų keliai dažnai atvesdavo į Žagarę ar Nemunėlio Radviliškį pas šiuos ganytojus, su jais jie galėdavo pasitarti, būti padrąsinti ginant visaip tuomet varžytas Bažnyčios teises.

Bažnyčios istoriją sovietmečiu arkivyskupas pavadino ir didžių išmėginimų, ir kartu palaimingais metais. Nors būta pavienių kompromisų ir išdavysčių, būta ir labai daug, ne vienetai, pasiaukojimo pavyzdžių. Kita vertus, ganytojas sakė šiandien su didesniu gailesčiu žvelgiantis ir į tuos, kurie anuomet ir pritrūkdavę drąsos.

Savo prisiminimais pasidalijo ir sudėtingą Bažnyčiai laiką gyvai paliudijo apaštalinis protonotaras jubil. Bronius Antanaitis, tuomet tarnavęs Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko sekretoriumi ir gerai prisimenantis, kaip 1955 m., politinio atšilimo laikotarpiu, kun. J. Steponavičius buvo įšventintas vyskupu. 1958 m. sausio 3 d. mirus vysk. K. Paltarokui, vysk. Julijonas ėjo Panevėžio vyskupijos ir Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigas. Vysk. J. Steponavičius, kaip liudijo jubil. B. Antanaitis, nebuvo valdžiai priimtinas, nes griežtai gynė Bažnyčios pozicijas, gerai suprato, kad turi, kaip ganytojas, palaikyti kunigus ir tikinčiuosius persekiojimų metais. Vysk. Julijonas buvo nuolat valdžios bauginamas: „Neklausysi – nedirbsi“, ir buvo aišku, kad ilgai nebus toleruojamas. Jubil. B. Antanaitis atkreipė dėmesį, jog arkiv. J. Steponavičius iš 35 vyskupystės metų tik 8-erius galėjo eiti ganytojiškas pareigas. Buvo paminėta, jog ir Žagarėje vysk. J. Steponavičius buvo sekamas, tačiau atvykusius pas jį žmones dvasiškai stiprino, pakviestas vykdavo į kitas parapijas (kartais – ir autobusais).

„Vyskupas Julijonas paliko žavų savo gyvenimo – kaip kunigo, vyskupo, maldos vyro – pavyzdį. Jis buvo tikras Dievo ir Bažnyčios tarnas“, – sakė jubil. B. Antanaitis.

Mons. A. Svarinskas patvirtino, jog abu vyskupai – J. Steponavičius ir V. Sladkevičius – sovietmečiu, ginant Bažnyčią nuo sunaikinimo ir tikėjimo laisvę, buvo tvirtas užnugaris ir dvasinė atrama.

Netikėta brangi dovana renginio dalyviams buvo kun. A. Keinos parengta vaizdo medžiaga ir galimybė pasiklausyti paties arkiv. J. Steponavičiaus ganytojiško žodžio – jo pamokslų ypatingose iškilmėse. Vieną jų vysk. Julijonas sakė dar tremtyje, Žagarės bažnyčioje minint jo kunigystės 50-metį. Kitą – 1989 m. jau sugrąžintoje Vilniaus arkikatedroje, kai arkivyskupas tėviškai tvirtu, uždegančiu žodžiu palydėjo tautą į Nepriklausomybės aušrą bei ragino: „Dabar, sulaukus Atgimimo pavasario, belieka Dievui tik padėkoti ir paprašyti naujų malonių tautai, einančiai Atgimimo keliu. Taigi atėjo dabar metas melstis ir darbuotis.“

Virtuali arkivyskupijos muziejaus darbuotojų parengta fotografijų paroda priminė arkivysk. J. Steponavičiaus nelengvą, bet garbingai tesėtą tarnystės kelią, sugrąžino į skaudžius Bažnyčios persekiojimo laikus.

Ganytojas

Būti Viešpaties mokiniais – tai nuolat augti Šventosios Dvasios padedamiems, Jos šviesoje.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ
(iš 2016 06 24 d. homilijos )

Aktualu

Pamaldos

Kauno kunigų seminarijai 150 m.

Šiluva

Jono Pauliaus II piligrimų kelias

Marijos radijas

Šv. Kazimiero knygynas Kaune

Svečių namai

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Parama