Susitikimas su žinomu žmogaus teisių gynėju, pirmosios Laisvės premijos laureatu Sergejumi KOVALIOVU Kaune (2012 01 14) (+ vaizdo medžiaga)
Paskelbta: 2012-01-16 09:30:44

Fotografijos Silvijos KNEZEKYTĖS

Vaizdo įrašas >>

Fotografija Silvijos Knezekytės

Sausio 14 d. šeštadienio popietę arkivyskupijos kurijos kvietimu Kaune viešėjo žinomas žmogaus teisių ir demokratijos gynėjas, kovotojas prieš sovietinį totalitarizmą Sergejus Kovaliovas. Rusijos disidentas, sovietmečiu palaikęs ir Lietuvos žmonių, nesusitaikiusių su sovietiniu režimu, nepriklausomybės viltis bei disidentinę veiklą, Sausio 13-ąją LR Seime pirmąja Laisvės premija apdovanotas S. Kovaliovas arkivyskupijos salėje susitiko su savo bendražygiais, dvasininkais, žinomais disidentinio judėjimo Lietuvoje veikėjais, seserimis vienuolėmis, jaunimu, plačiąja Kauno visuomene. Per 300 susitikimo dalyvių stovėdami ir plodami pasitiko garbųjį svečią pilnutėlėje salėje. Už laisvės mintį, pagalbą Lietuvai, rusiškai atlikdamas dainą „Audra“, S. Kovaliovui dėkojo renginyje dainavęs Sakralinės muzikos mokyklos choras „Pastoralė“ , jo vadovė ir dirigentė Nijolė Jautakienė.

Fotografija Silvijos Knezekytės

Fotografija Silvijos Knezekytės

Fotografija Silvijos Knezekytės

Kaune, sovietmečiu buvusiame disidentinio judėjimo centru – čia buvo pradėta leisti ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, vėliau nenutrūkstamai susijusi su Kaunu, S. Kovaliovui buvo įteiktas garbingas miesto apdovanojimas. P. Vileišio medalį svečiui įteikė meras Andrius Kupčinskas, pabrėždamas, jog Kaunas sovietmečiu alsavo ypač gyva laisvės dvasia, kuriai skleistis padėjo pažangieji Rusijos žmonės. Susitikime dalyvavęs LR Seimo kancleris Jonas Milerius sakė, jog S. Kovaliovui išvakarėse įteikta Laisvės premija taip pat susijusi su Kaunu – premijos skulptūrėlė yra laisvės šauklės Kaune – Juozo Zikaro „Laisvės“ kopija, be to, pabrėžė, jog ši premija, padėka S. Kovaliovui, buvo skirta didele balsų persvara, pritariant daugumai. Susitikime buvo perskaitytas JAV Adolfo Klimo Laisvojo žodžio forumo steigėjos Gailutės Klimaitės, kuri yra dėjusi pastangas sovietmečiu išlaisvinti S. Kovaliovą, sveikinimas.

Fotografija Silvijos Knezekytės

Savo bičiulį ir pogrindinės veiklos bendražygį S. Kovaliovą sveikinęs arkivyskupas Sigitas Tamkevičius trumpai pasidalijo prisiminimais apie pirmąją pažintį su juo. 1972 m. ganytojas drauge su kun. Juozu Zdebskiu važiavo į susitikimą su S. Kovaliovu Maskvoje, jo bute perdavė slapta gabentą (už tai galėjo grėsti ilgi nelaisvės metai) mikrofilmą su pirmuoju ką tik pradėtos leisti „LKB kronikos“ numeriu ir paprašė pagalbos perduoti jį į Vakarus. S. Kovaliovas tada sutikęs padėti ir užsiminęs, jog apie įvykius Lietuvoje norėtų gauti medžiagos ir Maskvoje tuomet ėjusiam pogrindiniam leidiniui „Einamųjų įvykių kronika“. Pasak ganytojo, mums tuomet gyvenant tarsi po apvožtu puodu, Rusijos disidentai buvo vienintelis plyšys, kad tikėjimo ir tikinčiųjų persekiojimo faktai taptų žinomi pasauliui.

„Net sunku pervertinti šią pažintį ir tą pagalbą, kurią mes, gyvendami Lietuvoje, nuolat gavome iš Maskvos disidentų, nes prasimušti į laisvąjį pasaulį buvo daugiau nei sudėtinga. Taip užsimezgė ilgametė draugystė. Kai kada nuvažiuodavau aš, kai kada kiti žmonės – ses. N. Sadūnaitė, P. Plumpa ar kiti“,– sakė arkivyskupas, prisimindamas labai sukrėtusią, prieš pat 1974 m. Kalėdas atėjusią baisią žinią, jog S. Kovaliovo bute Maskvoje atlikta krata ir jis areštuotas.

„Už tą draugystę ir pagalbą sovietinė valdžia jam atseikėjo nemažą „premiją“ – 7 metus griežto režimo kalėjimo ir 3 metus tremties. Kai tokia kaina sumokama už draugystę, ji pasidaro labai tvirta“, – sakė arkiv. S. Tamkevičius, dėkodamas už ją S. Kovaliovui ir atkreipdamas dėmesį, jog jis padėdavęs ir kitoms sovietinio režimo persekiotoms tautoms, o jo pasiaukojimo šiandien laisvoje Lietuvoje galėtume tik pasimokyti.

Įžangos žodyje S. Kovaliovas, kalbėjęs savo gimtąja kalba (vertė kun. Robertas Grigas), kukliai juokavo, jog premijos ir yra skirtos tam, kad jas kažkam įteiktų, ir pabrėžė, jog ši Laisvės premija nepriklausanti jam vienam.

„Tai mūsų bendra premija už mūsų bendras pastangas siekiant bendros mūsų laisvės“, – sakė S. Kovaliovas primindamas ir didžiulį indėlį į Lietuvos laisvę tų 200–300 tūkst. rusų, išėjusių į gatves 1991 m. sausio 14 d. palaikyti lietuvių po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių. Be kita ko, savo žodyje garbusis svečias sakė neturįs teisės savęs vadinti tikru tikinčiuoju, veikiau esąs agnostikas, bet jokiu būdu ne ateistas. Būdamas iš profesijos mokslininkas biologas, jis su gilia pagarba atsiliepė apie tikėjimą kaip didžiulę dovaną žmogui, apgailestaudamas, jog šios dovanos, deja, neturi. S. Kovaliovas taip pat aukštai įvertino Katalikų Bažnyčios Lietuvoje pastangas sovietmečiu ginti tikinčiųjų teises ir tikėjimo laisvę.

Į disidentinį pasipriešinimą, kaip pasakojo S. Kovaliovas, jį atvedę giliai asmeniški motyvai – juk kiekvienas žmogus turi teisę būti gerbiamas. Tuometėje priespaudos santvarkoje, norint išsaugoti savo asmens orumą ir savigarbą, pasak svečio, pasirinkimai buvo aiškūs: rinktis kalėjimą arba nusilenkti režimui. Žymusis disidentas tvirtino, jog jį ir jo draugus protestuoti prieš melo sistemą labiausiai skatino gėda.

„Buvo gėda tylėti, kai tuos, kurie sakė tiesą, vežė į kalėjimus. Negana to – meluota tavo vardu“, – sakė S. Kovaliovas. – Tačiau šis pasirinkimas, kaip paaiškėjo, turėjo savo kainą. Už savigarbą reikėjo sumokėti – kalėjimu. Ir mes sutikome mokėti šią kainą.“

S. Kovaliovas teigė anksti supratęs, jog nepakanka būti garbingu mokslininku, kad galėtum garbingai gyventi, o totalitarinio režimo siautėjimas vertė galvoti: „Ką daryti?“ Kaip sakė svečias, fizinis pasipriešinimas būtų prilygęs tai pačiai baisiai jėgai, tad teko rinktis kitą, daug kainavusį antisovietinio protesto, disidentinio veikimo kelią ( nors, kaip prisipažino, iš pradžių labiausiai norėjosi tiesiog susprogdinti tą „smirdantį“ SSKP biuro pastatą).

Šiame susitikime S. Kovaliovas taip pat atsakė į istoriko, žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ vyr. redaktoriaus dr. N. Šepečio klausimus. Atsakydamas svečias prisiminė savo įkalinimą Vilniuje 1974 m., tardymo, teismo patirtį, kai atsisakydamas duoti parodymus varė į neviltį savo tardytojus ir kėlė dar didesnį jų įsiūtį rasti būdų, kaip jį apkaltinti; prisiminė, kai iš teismo salės visiškai nusižengiant teismų praktikai buvo išvaryti liudininkai, kai teko skelbti bado streiką ir kt. Buvo pasidalyta mintimis apie disidentinį judėjimą Rusijoje, ten žmogaus teisėms ginti 1969 m. pradėtą leisti „Einamųjų įvykių kroniką“ ir jos leidėjų persekiojimą, KGB pažadėjus už kiekvieną naują numerį ką nors pasodinti iš visai pašalinių, niekuo dėtų žmonių. S. Kovaliovas paminėjo Rusijos disidentų sąsajas su Lietuva, mokslininkų ryšius su tuometinio Kauno medicinos instituto mokslo centro darbuotojais, pagarbiai atsiliepė apie sėkmingas, tūkstančių parašų po protesto laiškais rinkimo akcijas mūsų šalyje ir pavadino tai dideliu Katalikų Bažnyčios Lietuvoje pasiekimu.

Iš S. Kovaliovo kalbos prieš įvairaus amžiaus šio susitikimo dalyvių akis – vieniems, vyresniesiems, skaudžiai prisimenant, o kitiems, jaunesniesiems, girdint autentiškai liudijamą istoriją – iškilo demagogiška, melu ir prievarta grįsta totalitarizmo sistema, su kuria jam ir kitiems disidentams, ištisoms tautoms teko susidurti sovietinėje tikrovėje.

Fotografija Silvijos Knezekytės

Susitikimo dalyviai uždavė garbiajam svečiui nemažai klausimų, tarp jų, suprantama, ir tų, kurie išreiškė susirūpinimą demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių likimu jo gimtojoje šalyje šiandien, domėjosi Rusijos perspektyva kada nors tapti demokratiška valstybe.

Susitikimo vaizdo įrašas

Pokalbį su pirmuoju LR Seimo įsteigtos Laisvės premijos laureatu veda istorikas, žurnalo „Naujasis židinys – Aidai“ vyr. redaktorius dr. Nerijus Šepetys; iš rusų kalbos verčia kun. Robertas Grigas; dainuoja Kauno Sakralinės muzikos mokyklos choras, vad. Nijolė Jautakienė.

1. „Lietuva brangi“, Arkivyskupo įvadas, LR Seimo kanclerio žodis, Kauno mero žodis ir sveikinimas, „Laisvojo žodžio“ forumo (JAV) steigėjos sveikinimas, S. Kovalovo pradinis žodis (43 min):

2. I pokalbio dalis (7 min + 32 min):

3. II pokalbio dalis (72 min):

Ganytojo žodis

Žvelgdama į Mergelę Mariją, pati Bažnyčia tampa motiniškesnė, taip pat ir kiekviena pamaldi motina, žvelgdama į Mariją ir ja pasitikėdama, tampa motiniškesnė.

Iš vyskupo Algirdo JUREVIČIAUS homilijos Pažaislyje

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune