Nuotraukos – Kauno arkivyskupijos Carito
Taip jau įvyko, kad mūsų arkivyskupijos karitiečių metinis susitikimas sutapo su trijų Šventajame Rašte vardais minimų arkangelų Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo švente. Tai gera proga pasidalinti keletu įžvalgų apie angelų vaidmens ir karitatyvinės tarnystės sąsajas.
Senovės Bažnyčioje vyskupai buvo apibūdinami kaip savo Bažnyčios „angelai“, taip išreiškiant glaudų ryšį tarp vyskupo tarnybos ir angelo misijos. Liturgijos šventime vyskupui asistuojantys diakonai ar kiti šalia jo esantys patarnautojai taip pat simbolizuoja angelus.
Taigi, kas yra angelas? Popiežius Benediktas XVI yra mokęs, kad Šventasis Raštas ir mūsų Bažnyčios tradicija, kalbėdami apie angelus, išskiria du aspektus. Viena vertus, angelas yra tvarinys, stovintis Dievo akivaizdoje, ir visa jo esybė yra nukreipta į Dievą. Pastebėkime, kad visų trijų šiandien minimų arkangelų vardai baigiasi žodžiu „El“, reiškiančiu „Dievas“ (Michael, Gabriel, Rafael). Tai įrašyta pačiuose jų varduose, jų prigimtyje. Taigi, tikroji jų prigimtis būti Dievo akivaizdoje, būti Jam. Antrasis angelams būdingas aspektas yra tai, kad jie yra Dievo pasiuntiniai. Jie atneša Dievo žinią žmonijai, atveria dangų ir kartu atveria žemę dangui. Būtent dėl to, kad yra su Dievu, angelai taip pat gali būti labai arti mūsų, nes Dievas yra arčiau kiekvieno iš mūsų, nei mes patys sau.
Bažnyčios mokytojas šv. Tomas Akvinietis, norėdamas pagrįsti angelų egzistavimo tikrumą, sakė, kad tarp Dievo ir žmogaus yra toks didelis skirtumas, kad tiesiog reikalingi tarpininkai santykiui, Dievo žiniai perduoti, taip pat ir palydėti (sergėti) žmones gyvenimo sunkumuose.
Kokia Dievo žinia yra perduota mums, čia susirinkusiems, ir savo bendruomenėse besidarbuojantiems karitiečiams? Davęs malonę pažinti savo Žodį, savo Sūnų Jėzų Kristų, Dievas pašaukė mus ypatingai užduočiai Bažnyčioje – liudyti tikėjimą artimo meilės darbais. Labai gali būti, kad Dievas į mus žvelgė iš anksto, dar mums Jo nepažįstant, taip, kaip šiandienos Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako Natanaeliui: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“ (Jn 1, 48). Galbūt mūsų atsiliepimas į Dievo prisilietimą nebuvo toks aiškus, vienareikšmis ir ilgalaikis, kaip Švč. Mergelės Marijos atsiliepimas į arkangelo Gabrieliaus žodžius. Tačiau to pakako, kad Viešpaties prisilietimas imtų keisti mūsų širdis. Mes gavome didelę dovaną žvelgti į pasaulį Dievo akimis (kad ir pro miglotus akinius), t. y. jau iš tolo matyti vargstančius ir stokojančius, dar daugiau – matyti pasaulį jų, silpniausiųjų, akimis. Tai nėra savaime suprantama. Priešingai, iš nuodėmės sužeistos žmogaus prigimties savaime (automatiškai) kyla poreikis žvelgti į save, į savo interesus. Net ir teikiant pagalbą kitam, žiūrėti iš galios, iš orientuotų į savo poreikius pozicijų. Tačiau tai ne Jėzaus žvilgsnis.
Nustebinęs Natanaelį Jėzus žada savo mokiniams (o tai reiškia ir mums) dar didesnių dalykų: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“ (Jn 1, 51).
Žvelgdami Jėzaus žvilgsniu matysime dangų, tiksliau – Dangaus karalystės apraiškas žemiškoje kasdienybėje. Liudydami tikėjimą artimo meilės darbais kasdieniame gyvenime, tam tikra prasme atliekame angelų vaidmenį – būti arti žmonių, jų rūpesčių, palydėti vargstančius, Dievo pagalbos besišaukiančius žmones. Išbūti toje įtampoje tarp dangaus ir žemės, kurioje „kursuoja“ Dievo angelai, galime tik būdami Jėzaus Kristaus Kūno – Bažnyčios – nariais, tarpusavio bendrystėje. Kitaip galime nuslysti į kraštutinumus – be artumo žmonių kasdienybei tikėjimas gali tapti ideologija, o be tikėjimo (be dangaus perspektyvos) pagalba žmonėms gali tapti sekinančiu darbu nesibaigiančių ir dažnai neišsprendžiamų problemų akivaizdoje.
Mes, Carito ir visų karitatyvinių veiklų bendradarbiai, turime labai svarbią, sakyčiau, angelišką misiją šiandienos Bažnyčioje, mūsų parapijų bendruomenėse. Kalbant atvirai, mūsų parapijų krikščioniškai savimonei supratimas apie bendruomenišką gailestingumo tarnystės svarbą vis dar yra gana svetimas. Trūksta supratimo apie tai, ką Bažnyčios mokyme išryškino popiežius Benediktas XVI, – kad bendruomeninė gailestingumo darbų tarnystė priklauso giliausiai Bažnyčios prigimčiai, kaip ir liturgija bei Dievo žodžio skelbimas.
Todėl mes, karitatyvinės veiklos bendradarbiai, savo bendruomenių tikintiesiems, kaip tie angelai, turime nešti žinią apie gailestingumą vargstantiems. Ir taip prisidėti prie to, kad mūsų parapijų bendruomenėse būtų skelbiama ir liudijama visa Evangelija. Ir kad kuo daugiau tikinčiųjų „matytų atsivėrusį dangų ir Dievo angelus kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“.
