Nuotraukos – kun. Gintaro Blužo OFS
Spalio 22 d. arkivyskupijos dvasininkai pusdieniui grįžo į savo buvusią alma mater – Kauno kunigų seminariją, kur vyko šio mėnesio ugdymo konferencija. Už atvykimą susitikti, pabendrauti, aptarti bendrų klausimų kunigams padėkojo konferenciją vedęs Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Saulius Bužauskas.
Buvo išklausyti pranešimai apie Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės pedagoginę veiklą bei kankinystę, taip pat Krikšto Šventojoje Dvasioje tema. Aktualijose pasidalyta apie ligonių sielovados svarbą bei iššūkius. Visiems tarnaujantiems kunigams skirta užduotis – išrinkti naujus Kauno arkivyskupijos Kunigų tarybos narius. Kunigų taryba yra grupė kunigų, kurie atstovaudami kunigijai yra tarsi vyskupo senatas; jai priklauso padėti vyskupui valdyti vyskupiją, kad kuo labiau būtų didinamas jam patikėtos Dievo tautos dalies pastoracinis gėris (plg. 495 kan., § 1).
Adelė Dirsytė: mokytoja iš pašaukimo, kankinė dėl Kristaus
Kunigas dr. Nerijus Pipiras atkreipė dėmesį, jog artėjant Kauno arkivyskupijos įsteigimo 100-mečiui dera minėti į jos istoriją įsirašiusias asmenybes. Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė (beatifikacijos byla tiriama Šventųjų skelbimo dikasterijoje) pranešime pristatyta kaip mokytoja ir kankinė, išryškinti jos idealai. Adelės gyvenimas nutrūko toli nuo Tėvynės, nežinoma liko palaidojimo vieta. Tačiau, pasak kunigo N. Pipiro, liko du svarbūs dalykai: Kristaus, prasiskverbusio pro kalėjimų sienas, tolimiausias tremtis, bei žmogiškojo orumo liudijimai.
Prelegentas atkreipė dėmesį, jog Adelė Dirsytė buvo mokytoja iš pašaukimo. Ji pradėjo dirbti Vaikelio Jėzaus mergaičių amatų mokykloje Kaune dar neturėdama diplomo (jį atsiėmė vėliau, 1940 m. birželį). Darbas nutrūko mokyklą uždarius, tačiau ji dėjo pastangas sugrįžti į švietimo įstaigas.
Persikėlusi gyventi į Vilnių, dirbo suaugusiųjų mokyklose, Kunigaikštienės Birutės gimnazijoje (vėliau pervadinta Salomėjos Nėries, dabar – Vyčio vardu). Stebėjo komunistinės ideologijos skverbimąsi į ugdymo procesus, stengėsi tuo pasinaudoti įžvalgiai, kūrybiškai pristatydama mokiniams priešingas – krikščioniškąsias – vertybes. Adelės auklėtiniai pasižymėdavo kultūra, geru elgesiu. Kartu su mokinėmis ji dalyvaudavo bažnytinėje bei ateitininkijos veikloje. Yra liudijimas, jog jos mokinės per Visų Šventųjų iškilmę sugalvojo neiti į pamokas. Saugumiečiai pradėjo apklausas. Mokinės norėjo Adelės atsiprašyti, bet ši prašė visa tai pamiršti.
1946 m. kovo 6 d. naktį A. Dirsytė buvo suimta ir nuteista už Tėvynės išdavimą ir antisovietinę veiklą (iš tikrųjų už ateitininkiškąją veiklą) 10 metų lagerio ir 5 metų tremties bausme, kurią atliko Užpoliarėje, Taišete, Kolymoje. 1953 m. pasaulis išgirsta apie Sibiro lietuvių maldaknygę „Marija, gelbėki mus“.
Pasak A. Dirsytės dvasinį palikimą tyrinėjusio kunigo Kęstučio A. Trimako, savo žemiškąją tikrovę Adelė stengėsi derinti su Dievo valia. Savo tragišką patirtį ji suvokė kaip istorijos ir žmonijos dalį: viskas iš Dievo ir kartu viskas su Dievu.
Kun. N. Pipiras pabrėžė: tremtis Adelei buvo lyg tam tikras pašaukimas. Tai ji patvirtina savo laikysena. Ji suvokia, kad tremties išbandymų kelias yra Kristaus kelias ir eiti juo reiškia eiti į konkretų šventumą, vainikuojantį visą žmogaus gyvenimą.
Pranešime pasidalyta Eleonoros Vizbaraitės-Šumskienės liudijimu apie paskutines Adelės gyvenimo dienas, kai ji atrodė labai iškankinta, patyrusi fizinį smurtą, kuris sujaukė protą ir sąmonę. Žiaurūs tardymai ir kankinimai taip paveikė, kad ji buvo perkelta į psichiatrijos skyrių. Nežinoma ne tik A. Dirsytės palaidojimo vieta. Nėra tikrumo ir dėl mirties datos: 1955 m. rugsėjo 26-oji yra ligoninės išduoto pažymėjimo data.
Charizminis atsinaujinimas: naujas Dievo darbas
Šiemet Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete (Angelicum) daktaro disertaciją tema „Krikštas Šventojoje Dvasioje sąvokos palyginamoji analizė Malines dokumentuose ir Francis A. Sullivan SJ raštuose“ apgynęs kunigas dr. Andrius Končius pasidalijo su broliais kunigais jos tezėmis ir išvadomis, kartu trumpai apžvelgė charizminio atsinaujinimo istoriją, išryškino Krikšto sakramento ir Krikšto Šventojoje Dvasioje netapatumą.
Pranešime buvo pristatyta charizminio atsinaujinimo pradžia, kai dėstytojų ir studentų rekolekcijose 1967 metais (JAV) buvo išgyventas galingas Dievo Dvasios proveržis. Besimelsdami Šventosios Dvasios noveną, visi pasijuto uždegti ir pripildyti Dvasios artumo. Kai kurie pradėjo melstis kalbomis. Taip prasidėjo nauja, perkeista jų tikėjimo kelionė, o Bažnyčioje – charizminio atsinaujinimo banga – panašiai, kaip tai patyrė apaštalai pirmosiose Sekminėse.
110 mln. krikščionių – 1 iš 10 katalikų – pasaulyje yra susiję su charizminiu atsinaujinimu. Šventasis Sostas 2018 m. įsteigė tarptautinę instituciją Charis, kad skleistų šią dvasinę patirtį Bažnyčioje.
Charizminio atsinaujinimo narius palydintis kun. A. Končius kalbėjo apie poreikį logiškai, moksliniais tyrinėjimais pagrįsti šį dvasinį fenomeną, pasidalijo ir liudijimu, kad du kartus pats išgyveno Dievo Dvasios pripildymo patirtį, nors tuo metu dar nebuvo sutikęs charizminės bendruomenės.
Jo disertacijos tikslas buvo paaiškinti patyrimą, keičiantį žmonių gyvenimą. Sunkumų kėlė tyrimas, nes reikėjo tirti ir sisteminti individualią patirtį, žodinius pasakojimus.
Disertacijoje nagrinėtos Vatikano II Susirinkimo ekleziologo Francio A. Sullivano SJ įžvalgos, oponuojančios nuomonei, jog Bažnyčioje turime Krikštą, Sutvirtinimą, o Krikštas Šventojoje Dvasioje tik pagyvina, suaktualina gautą Krikšto malonę. Disertacijos išvada – kad Francis A. Sullivanas SJ pateikia nuoseklesnį ir ortodoksiškesnį Krikšto Šventojoje Dvasioje supratimą, tinkamiau paaiškina katalikų charizminio atsinaujinimo tikrovę, kaip atitinkančią katalikiškąjį dvasingumą.
Pasak kun. A. Končiaus, charizminis atsinaujinimas Katalikų Bažnyčią pasiekė per ekumeninius ryšius (evangelikus, metodistus). Tai ne aktualizuota Krikšto malonė, bet naujas Dievo darbas. Charizminės dovanos nepriklauso sakramentams, bet priklauso Šventosios Dvasios iniciatyvai, įkvėpimui. Krikšto Šventojoje Dvasioje vaisiai yra ne tik ypatingos charizminės dovanos, bet ir tarnystė vargstantiems, pagalba ligoniams ir pan. – tarnystė Bažnyčiai įvairiausiose srityse.
Sielovados rūpestis – pasitarnauti sergantiesiems
Vyskupas S. Bužauskas konferencijoje atkreipė dėmesį, jog parapijų knygose pernelyg daug įrašų, jog žmonės mirė be Ligonių patepimo sakramento. Tai dvasinė skriauda jiems. Klebonai paraginti lankyti besigydančius ligoninėse, slaugos, globos namuose. Parapijose pakviesta atgaivinti pirmojo penktadienio tradiciją nešti ligoniams Švenčiausiąjį Sakramentą, lankyti juos namuose (klausti parapijiečių, ar nereikia kam nors Ligonių patepimo).
Monsinjoras dr. Artūras Jagelavičius, LSMU Kauno klinikų vyriausiasis kapelionas, paragino ir kapelionus, ir parapijų kunigus visada skubėti pas ligonius. Patepimas būtinas, nors žmogus jau būtų reanimuojamas ir rodytų mažai gyvybės ženklų. Tačiau kartais ir sunkiausias ligonis paskui išgali ir ačiū pasakyti, ir kryželį pabučiuoti. Tai daro poveikį ir artimiesiems, jų tikėjimui.
LSMU Kauno klinikų dvasinės asistentės 8-erių metų patirtimi pasidalijusi Svetlana Adler-Mikulėnienė sakė, jog principas dirbant ligoninėje yra „pasigailėjimas, o ne auka“.
Ligoje žmonės susiduria su bent trimis netektimis: sveikatos, savo įprastos aplinkos, socialinių ryšių ar net statuso praradimu. Kiekvienoje iš šių netekčių yra 5 stadijos iki susitaikymo, o pradinė – pyktis. Tad ligoniui būna sunku ir su juo būna sunku. Lietuvos ligoninėse yra aukštas medicininės pagalbos lygis, bet nemedicininė pagalba menka. Daugelis ligoninių neturi psichologų, socialinių darbuotojų ar dvasinių asistentų.
Visuomenė sekuliareja ir žmonės mažiau prašo sakramentų, bet dvasinės pagalbos tikrai žmonėms reikia. Problematiška ją teikti dėl daugiaviečių palatų. Tai labai svarbu ir kalbant apie išpažintį: net jeigu žmogus ir nori, jis nesiryžta atlikti išpažinties, kai palatoje yra kitų žmonių.
Vis dar yra žmonių baimė priimti Ligonio patepimo sakramentą, todėl Kauno klinikose siūlome kunigo palaiminimą ir maldą, o kai kunigas aplanko, neretai padrąsinti kapeliono ligoniai priima Ligonių patepimą.
Būna sėkmės istorijų, kai bendradarbiaujant su gydytojais, teikiant dvasinę pagalbą žmonės pasveiksta beviltiškose situacijose.
----
Kunigams buvo perduota žinia apie Divine renovation („Dieviškojo atsinaujinimo“) iniciatyvos nuotolinius kursus (pristato Vilniaus Ramintojos bažnyčia), kurie padėtų atnaujinti parapijas, pritraukti daugiau žmonių..
Muzikų globėjos Šv. Cecilijos šventės proga lapkričio 26 d. į susitikimą Kaune kviečiami arkivyskupijos parapijų vargonininkai.
Tęsiasi Šiluvos Dievo Motinos paveikslo kopijos piligrimystė. Šiuo metu – Jurbarko dekanato parapijose.
Artimiausios kunigų konferencijos šiemet – lapkričio 20 d. ir gruodžio 17 d.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
