Viešpatis Kančios pamaldose – diakono Dariaus Chmieliausko homilija (2020 04 10)
Paskelbta: 2020-04-10 21:03:26

Nuotraukos – Andriaus Kotkio

Po šių – Jn 18, 1–19, 42 – Rašto žodžių, kurie, kaip tikim, liturgijoje YRA GYVAS DIEVO ŽODIS, neįmanoma nieko daugiau pasakyti – ČIA ir DABAR jie įvyksta. Tad tegalim nutilti, įsiklausyti ir išgyventi tai, kas čia vyksta...

Ką nors kalbėti dar baisiau, kuomet tuščia katedra – sakytum, kone apokaliptiškas vaizdelis... Tačiau Bažnyčios liturgija numato šiose pamaldose vietą homilijai. O Tėvas Vyskupas šįkart prašo kalbėti diakoną. Tad tebūnie. Tai, matyt, svarbu dėl pačios diakonystės – kaip būtinos Bažnyčiai tarnystės patvirtinimo. Nes ką gi pirmiausia šiandienos skaitiniuose išgirstame? Tai pranašo žodis apie Dievo tarną, graikiškai diakoną. Vakar, Didįjį ketvirtadienį, šventėme Kristaus kunigystės įsteigimą per Paskutinę vakarienę, tai po jos buvome priversti pažinti kojas plaunantį Jėzų-tarną-diakoną. Gi šiandien, Penktadienį, regime Kristų–Kunigą, įvykdantį tai, ką skelbė anksčiau, ir dabar atnašaujantį Tėvui save kaip Auką; o čia pat pranašas mums pabrėžia – tai Dievo Tarnas, kurį „sėkmė ims lydėti, jisai bus iškeltas, išgirtas, išaukštintas“ – tai, ką Jis daro, yra tarnystė, diakonystė.

Ir todėl esame čia, kad pagerbtume, pašlovintume tą Viešpaties Tarną, Jo kryžių. Ir esam laimingi, būdami čia ir dabar, šventovėje, nes daugelis taip trokštų čia būti, tačiau negali. Mes galim apkabinti Viešpaties kryžių šioj nuostabioj liturgijoj, o jie negali... Bet gal tie, kurie negali čia būti, jie dar tobuliau pašlovina Dievą savo troškimu, savo „įkalinta“ malda?! Esu tuo tikras – jų šlovinimas dabar namuose Jėzui ypač mielas. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Tikriausiai jie, švęsdami namie, kaip siūlė popiežius Pranciškus – vienoje rankoje su Nukryžiuotuoju, o kitoje – su Šventuoju Raštu – šimteriopai daugiau malonės sulaukia iš Viešpaties, nei tie, kurie priešingai, nei Bažnyčios vadovų nustatyta, šiomis dienomis neteisėtai rengtų pamaldas.

Taip, išgyvename neregėtai sunkų metą ir iššūkius, tačiau jei tikime, kad nei vienas mūsų plaukas nenukrinta be Dievo žinios, tuomet tikrai žinom, kad Viešpats per šiuos išbandymus mums nori kažką pasakyti, kažkur pakviesti, leidžia kažko išmokti. Gal šitomis aplinkybėmis Jis pasinaudoja, kad mūsų paklaustų: ar tu tikrai myli mane? Ar nori būti su manimi? Ar nori mane pažinti labiau? Taip, aš, Tavo Dievas, daviau tau sakramentus – savo buvimo su tavimi apčiuopiamus ženklus, kad jie stiprintų tave, šioje sunkioje kelionėje. Bet ar tu, mano mylimas žmogau, neužmiršai manęs paties, ar tu neužsidarei tik su mano sakramentais savyje ir nebemoki pažvelgti man į akis, kalbėti su manimi, būti su manimi?!

Juk sakramentai, kad kokie šventi ir dieviški būtų, – yra tik priemonė, pagalba mums artėti prie Dievo. Tačiau ar netapo mums priemonė tikslu? O tikslas juk – GYVENIMAS, Dievo karalystė – bendrystė su Juo ir su artimu! Ir štai turim puikią progą pasitikrinti – ar teisingu keliu einam? Ar nepasisavinom Dievo malonės? Ar nereikalaujam to, kas ne mūsų valioje, bet nepadarom to, kas mūsų valioje?

Čia mums netikėtai aktualiai gali pasirodyti Amazonija, kuri kažkodėl popiežiui tokia mylima, o mums tokia tolima, verta paminėti gal tik iš pagarbos Šventajam Tėvui? Bet pasirodo dabar mes galime bent truputėlį realiau pajusti, kaip ten gyvena mūsų broliai ir seserys Kristuje, negaudami sakramentų! Mes šitai patiriame savaitę kitą, na, gal dar mėnesį ar net baisius du, o paskui ir vėl viskas grįš į savo vėžes, o Amazonija šitokį pasninką toliau gyvena ir gyvens metų metais...

Čia mums ir puiki proga pasitikrinti – kaip mes priimame ir kuo laikome Kristaus kunigus – tos Jėzaus tarnaujančiosios kunigystės dalininkus, kuriuos vakar šventėme, sveikinome: ar jie mums tik „sakramentų gamintojai, tiekėjai“?! Ar jie yra paties Kristaus buvimas su mumis, čia ir dabar, ir iki laikų pabaigos!? Ir tokiu ypatingu būdu – in persona Christi – kunigo asmenyje pats Jėzus yra su mumis! Ar tai nebrangiau už bet kokius patarnavimus, kuriuos teikia kunigas?! Ar ne vien dėl šito mes turime kunigą išlaikyti, maitinti, rūpintis kaip pačiu Kristumi, o ne „susimokėti“ už tai, kad jis mums teikia tos „dangiškos duonos“, kurios patys negalime pasigaminti?!

Ačiū Tau, Dieve, už kunigus ir už šią sukrečiančią galimybę pasitikrinti, ką mes tikime, kaip gyvename, kas esame, o ne tai, ką apie save kalbam, galvojam, kaip atrodom... Padėk išdrįsti mums šios ypatingos situacijos akivaizdoje pažvelgti į realybę, Kryžiaus akivaizdoje pamatyti save, savo artimą ir Tave, Dieve.

Juk Kryžiaus, kančios akivaizdoje viskas stoja į savo vietas – bet kokios uždangos perplyšta, nukrinta, kaip ir tądien Jeruzalėje... taip ir mūsų kančių akivaizdoje! Antai ir šių dienų pasaulis lėkė, siautėjo, linksminosi savimi patenkintas, grožėdamasis savo šou spektakliais... Kol štai ši mirties akivaizdi galimybė sustabdė pasaulį, regis, akimirksniu! Ir mūsų gyvenimuose juk, kai skauda, o ypač – kai labai skauda, kai kenti – nebelieka jokio falšo, nebereikia vaidinti, kančia priverčia pažvelgti tiesai į akis. Kaip, beje, ir tikros meilės akivaizdoje – supranti, kad niekas negali suvaidinti ar simuliuoti meilės – ji arba yra, arba ne.

Tad grįžkim ir vėl stokim Kryžiaus akivaizdon. Žvelgiant į jį, man prisimena palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis (kuris, beje, šioje katedroje prieš 101 metus konsekruotas vyskupu ir kurio atminimas, pagerbimas čia vis dar laukia savo dienos), tad jis taikliai sakė: Nukryžiuotasis gražus tik paveikslėlyje, tačiau realybėje – Jisai baisus!

Tą patį ir pranašas Izaijas mums priminė šiandien: „Kaip daugelis jo baisėjosi, kadangi jo išvaizda buvo nežmoniškai subjaurinta ir jo pavidalas nebepanašus į žmogų... Nebuvo jame išvaizdumo ir grožio, kad mes būtume žvelgę. Nebuvo į ką pažiūrėti, todėl mes jo nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmonių atstumtas, skausmų vyras, pažįstantis kančią. Kaip toks, prieš kurį užsidengiamas veidas, jis buvo paniekintas; taigi mes jo nebranginome.“

Tad ar aš nenusisuku nuo Jo realybės, nors bučiuoju Jo kryžių, pagerbiu jį liturgijomis? Ir ar tas pagerbimas yra tik to Jėzaus Nazariečio, kuris prieš du tūkstančius metų kabojo ant medžio už Jeruzalės sienų?.. Jėzau, kur Tu dabar? Kaip Tu nori, kad Tave šlovinčiau? O ką, jei Tu kenti dabar nemažiau, nei tada Golgotoje, kai bučiuoju kryžių, skiriu Tau gražiausias maldas, o nepabučiuoju šalia mūsų esančio, kenčiančio, neištiesiu jam/jai ranką, neištariu paguodos žodį, neatsiprašau, neatleidžiu... Jėzau, bet ar Tu tikrai esi nukryžiuojamas su dabar kenčiančiais? Gal čia tik gražios alegorijos? O juolab, Jėzau, argi Tu tikrai kenti, jeigu man skauda, sunku? Negi mano kančios Tau neatrodo per menkos? Gal Tu rūpiniesi tik ypatingais ligoniais?.. Ar aš irgi galiu, kaip ir Tu, šaukti savo skausme: mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai!? Argi galiu būti tikras, kaip ir Tu, kad nei akimirkai Tėvas manęs neapleis ir prikels, kaip Tave prikėlė?..

O, Marija, kaip sunku tuo patikėti... o dar labiau – taip gyventi... Padėk man, Tu, kuri stovėjai po Kryžium.

Ganytojo žodis

Dievas nori stabdyti žmogų nuo blogo kelio, padėti jam, išgelbėti jį. DIEVUI irgi ADVENTAS – Jo širdis laukia žmogaus atsivertimo. Adventas – tai aktyvaus troškimo ir širdies karščio metas. TAISYKIME VIEŠPAČIUI KELIĄ... TIESINKIME JAM TAKUS...

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune