Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus Devintinių homilija (2012 06 10)
Paskelbta: 2012-06-11 17:22:08

 Dangaus duona


Šiandien Airijos sostinėje Dubline prasidėjo tarptautinis Eucharistinis kongresas tema „Eucharistija: vienybė su Dievu ir vienas kitu“. Eucharistinių kongresų tikslas – gilinti Eucharistijos vaidmens Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo žmogaus gyvenime supratimą. Ypač svarbi Eucharistinių kongresų reikšmė dabartiniame sekuliariame pasaulyje, kai tikėjimas bandomas išstumti iš viešojo gyvenimo į užribį, tarsi būtų tik privatus kiekvieno asmens reikalas.
Šiandien Eucharistijos šventė vyko ir Kaune, jos metu iškilminga procesija miesto gatvėmis pagerbėme Eucharistijoje esantį Jėzų Kristų.

Evangelijoje pagal Morkų išsamiai pasakojama apie Eucharistijos įsteigimą. Jėzus paprašė mokinių paruošti Velykų vakarienę, joje „paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį“ (Mk 14, 22–24). Taip Jėzus įvykdė Nekruvinosios aukos aktą, kurį po kelių dienų pakartos kruvinu būdu, prisiimdamas nukryžiavimą už mūsų nuodėmes.

Šis Evangelijos pasakojimas apie duonos ir vyno perkeitimą į Jėzaus kūną ir kraują mus nukelia į kiek anksčiau įvykusį duonos padauginimo stebuklą, po kurio Jėzus kalbėjo apie Dievo duoną, nužengiančią iš dangaus ir duodančią pasauliui gyvybę (plg. Jn 6, 33). Žmonių prašomas duoti jiems šitos duonos, Jėzus kalbėjo: „Aš esu gyvenimo duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51).

Šiandien švenčiama Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė skatina mus atnaujinti savo tikėjimą į Eucharistijos slėpinį, paties Viešpaties Jėzaus Kristaus paliktą mums, kad visuomet būtume pajėgūs pasirinkti tik tai, kas užtikrintų laimingą gyvenimą dabar ir per visą amžinybę.

Ne tik kunigas su šventu virpuliu turi artintis prie Mišių altoriaus; panašiai Mišiose turi dalyvauti kiekvienas tikintis žmogus. Jei Mozė iš liepsnojančio dykumos krūmo išgirdęs Viešpaties balsą parpuolė veidu ant žemės, tai kokiais jausmais mes turime persiimti Mišių konsekracijos metu atsidurdami Viešpaties artumoje ir Komunijos metu priimdami Jėzų Kristų kaip Dievo duoną?

„Eucharistinė Auka savaime orientuoja į mūsų, tikinčiųjų, artimą susivienijimą su Kristumi per Komuniją: mes priimame jį patį, tą, kuris už mus save paaukojo, priimame jo Kūną, kurį jis už mus atidavė ant kryžiaus, jo Kraują, kurį jis išliejo už daugelį „nuodėmėms atleisti“ (Ecclesia de Eucharistija,16).

Eucharistija mums ne tik primena amžinojo gyvenimo viltį, bet ją ir teikia. Dėl to tuojau po konsekracijos celebrantui paskelbus: „Tikėjimo paslaptis“, atsakome: „Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, laukdami tavęs ateinant.“ Eucharistija tikrai laiduoja kūnų prisikėlimą laikų pabaigoje: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54).

Labai svarbus yra Eucharistijos socialinis matmuo. Kai per Eucharistinį kongresą į pagrindines Mišias susirenka šimtai tūkstančių, kartais milijonai žmonių iš visų pasaulio, akivaizdžiausiai pajuntama, kad per Eucharistiją visi yra suvienijami ne tik su Dievu, bet ir į vieną didelę šeimą, nes visi yra išgelbėti Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo kaina. Visi tampame broliai ir seserys vieni kitiems.

Panašiai ir mes, ateidami sekmadienį bendruomeniškai švęsti Eucharistijos savo parapijos bažnyčioje, turėtume išgyventi suvokimą, kad ne tik Dievas yra su mumis, bet ir mes patys nesame vieni kitiems svetimi. Esame broliai ir seserys, nes maitinami ta pačia dangaus Duona. Šis suvokimas ypač reikalingas šiandien, kai tarp žmonių yra apsčiai susipriešinimo.

Šv. Eucharistija ir šv. Mišios – tai tikėjimo paslaptis, kurioje Dievas yra nebe tolimas, bet artimiausias ir brangiausias mūsų bičiulis. Todėl kai norime Dievui už ką nors labai padėkoti, tai geriausiai padaryti per šv. Mišias. Kai norėsime Dievą atsiprašyti už savo kaltes, dalyvaukime Mišiose. Kai norėsime ko nors svarbaus Dievą paprašyti, tai darykime taip pat per šv. Mišias. Niekada mes nebūname taip arti savo Viešpaties, kaip dalyvaudami šv. Mišiose.

Švč. Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo šventėje atnaujinkime ne tik savo tikėjimą į Eucharistijos paslaptį, bet ir pasiryžimą kiekvieną kartą eiti į Mišias kaip į Velykų šventę, kurioje susitinkame su mirusiu už mus ir prisikėlusiu Viešpačiu.

Arkivysk. S. Tamkevičius

 

Ganytojo žodis

Mergelės Marijos kvietimas Šiluvoje garbinti Sūnų aktualiai skamba ir šiandien. Turime dovanoti laiką, pastangas, kitaip tariant, „arti“ dėl Jėzaus reikalų, kad pasaulis keistųsi į „geresnę savo versiją“, kad Dievas būtų mūsų pačių gyvenimo centras. Tik tuomet ateina Dievo dovanota tikroji ramybė.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune