į pirmą puslapį
Arkivyskupo Liongino Virbalo medžiagos archyvas >>
Diakonystė – sekimas tarnaujančiu Jėzumi
Paskelbta: 2017-06-27 17:17:02

2017 m. birželio 11 d.
Homilija arkikatedroje švenčiant Švč. Trejybę ir teikiant diakonų šventimus seminaristams

Švenčiame šviesų slėpinį – Dievo, kuris yra Trejybė, meilės ir bendrystės slėpinį. Žmogaus pašaukimas taip pat yra slėpinys. Dievas visus kviečia į savo meilės artumą, o kai kuriuos išsirenka ypatingai draugystei, išskirtiniam uždaviniui atlikti. Sveikinu Jus, Emili ir Vincentai. Po ilgo ir reiklaus maldos bei ugdymo kelio esate čia, prašydami įšventinti jus diakonais. Dėkoju jūsų tėvams, artimiesiems, kurie jus atlydėjo į šią dieną. Sveikinu ir dėkoju mons. Aurelijui Žukauskui, Kauno kunigų seminarijos rektoriui, visiems, kurie padėjo pasiruošti. Prisimenu tuos kunigus ir kitus uolius katalikus, kurie tapo jums pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu rinktis kunigystės kelią.

Šiandien Šventosios Dvasios veikimu ir rankų uždėjimu būsite įšventinti diakonais. Pasižadėsite ištikimai laikytis išskirtinės meilės Dievui – celibato, būti klusnūs ir melstis. Tai esmiškai būdinga pašaukimui sekti Kristumi ir tapti diakonu kaip ir Jis.

Savo mokinius Jėzus ragino pirmiausia pasverti išteklius ir tik tada imtis statybos (Lk 14, 28); rasti tvirtą uolą ir ant jos statyti gyvenimo rūmą (Lk 6, 48). Bet kokio darbo ir tarnystės pagrindas būtų sveikata, žinios, sugebėjimai. Bet kokio krikščioniško pašaukimo pagrindas yra krikštas, be kurio neįmanoma būti Kristuje, būti Jo Kūno nariu, jungtis į Jį kaip šakelė į vynmedį.

Šiandien jūs gaunate Kristaus kunigystės pamatus, ir tie pamatai yra diakonystė – tarnavimas. Bažnyčia tarsi sako: kunigystė, arba, teisingiau, dalyvavimas Kristaus kunigystėje, įmanomas tik ant tvirtų tarnavimo pamatų. Visa kita – ar laukiami kunigo šventimai, ar Kunigystės sakramento aukščiausias laipsnis vyskupo tarnystėje – turi remtis tarnavimu.

Netrukus melsimės už jus prašydami, kad išliktumėte „tvirti bei nepajudinami Kristuje <...>, kuris atėjo tarnauti, o ne kad jam tarnautų“. Dievo Sūnus pasirinko būti mūsų „diakonu“, ir jūs esate pašaukti bei pasirinkote atstovauti „diakonui“, t. y. tarnaujančiam ir visus be išimties mylinčiam Jėzui. Jo meilė amžina ir visuotinė, neapribota kurio nors laiko ar žmonių. Dievo meilė Jėzuje tampa tarnavimu. Meilė neatskiriama nuo tarnavimo, o tarnavimas Dievui tampa tarnavimu kiekvienam žmogui.

Daugelyje valstybių, taip pat ir pas mus, atsiliepiant į žmonių poreikius bei teises, organizuojami, numatomi įvairiausi patarnavimai, kurių jie gali kreiptis. Tai mūsų kultūros ir pažangos dalis, kuri turėtų išlikti. Ir toliau turi būti rūpinamasi visais, ne vien kai kuriais.

Tačiau yra kitoks tarnavimas, pasireiškiantis meile, didžiadvasiškumu, atidumu silpniesiems ir mažiesiems. Galvoju apie šeimas, apie jus, tėveliai, kiekvieno jūsų kilnų pasiaukojimą, atidų rūpestingumą, meilę, kuri skatino atlikti pačius nuolankiausius patarnavimus. Turiu galvoje įvairiausiomis formomis atliekamą savanorystę – neatlyginamą tarnavimą ten, kur reikalinga, ir tiems, kuriems reikia pagalbos.

Tuo labiau diakono pašaukimas turi būti tarnavimo gyvenimas. Tarnaudami tampame panašūs į Jėzų, sekame Juo, ieškome ir atpažįstame Dievo valią kaip Jėzus. Šventimai – ne didesnių galių suteikimas ar garbės pripažinimas Bažnyčioje, o galimybė būti panašesniems į tarnaujantį Jėzų. Diakonas tai atlieka vykdydamas Dievo Žodžio, Jo garbinimo ir meilės tarnystę. Tegul ši tarnystė būna laisva ir džiaugsminga, džiaukitės galėdami būti kaip Jėzus, kuris parodė savo meilę iki galo. Švč. Trejybės, kurią šiandien švenčiame, slėpinys didingas, o kartu labai paprastas – meilė. Girdėjome Evangelijos žodžius: „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Priimkite šią Dievo – Trejybės meilę ir būkite jos ženklu kitiems.

Po poros savaičių garbingasis arkivyskupas Teofilis Matulionis bus paskelbtas palaimintuoju. Beatifikacijos procesas visada prasideda kandidatą pripažinus Dievo tarnu ar tarnaite. Tai akivaizdžiai primena, kad nebūdamas tarnas nė vienas nepasieks šventumo. Tarnavimas yra ne tik šventėjimo kelias, bet ir būdas būti šventiems. Garbingasis arkivyskupas Teofilius, kurio metais gaunate diakono tarnystės dovaną ir įpareigojimą, tebus tokio gyvenimo pavyzdys. Drauge jis drąsina, kad Viešpats niekada nepalieka savųjų ir savo paguodos bei meilės turtais teikia jėgų ištverti iki galo.

Jėzaus ir mūsų Motina Marija – nuolanki, o kartu didi Viešpaties tarnaitė – teužtaria Jus šiame kelyje.

+ Lionginas VIRBALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas