į pirmą puslapį
Arkivyskupo Liongino Virbalo medžiagos archyvas >>
Viltes mokykla
Paskelbta: 2017-06-27 17:29:35

 2017 m. birželio 3 d.
Sekminių homilija Vepriuose (prieš einant Kalvarijas)

 Švenčiame Sekmines, kurios primena Šventosios Dvasios išliejimą apaštalams ir Jos dovaną visiems tikintiesiems. Jėzus pažadėjo, kad „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26). Dvasia nuolat primena ne tik atskirus Jėzaus žodžius, pamokymus, bet ir didžiąją viltį, kad nukryžiuotas Jėzus yra gyvas, kad nuodėmės, niekšybė nelaimi, kad yra išgelbėjimas.

Drauge Šventoji Dvasia primena kainą, kurią Jėzus sumokėjo. Kristaus kančia yra ištikimybės dangiškajam Tėvui ir meilės žmogui kaina. Bet kam mums vėl prisiminti Kristaus kančią, Jo kryžiaus kelią, ypač dabar, Sekminių šventėje? Atsako apaštalas Paulius Laiške romiečiams: „Visa kūrinija iki šio tebedūsauja ir tebesikankina. <...> ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo“ (Rom 8, 22–23). Mūsų gyvenimas ir pasaulis kol kas lieka paženklinti dejonės bei kančios.

Mus žeidžia kiekviena neteisybė, nesiskaitymas, išnaudojimas, kurie yra godumo, savanaudiškumo ar šališkų interesų pasekmė. Pasaulis taip pat dūsauja nuo užterštumo, beatodairiško išteklių naudojimo. Dar labiau – nuo karinių konfliktų, nuo jų sukelto bado ir skurdo. Kiek vilčių sudeda ir kiek daug kančios patiria žmonės, palikdami savo gimtąjį kraštą ir keliaudami ieškoti nors kiek geresnio gyvenimo.

Iš tų dejonių galimos dvi išeitys – pasilikti ir toliau dūsauti arba ieškoti sprendimų, stengtis ir viltis net ir nematoma viltimi. „Jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai“, – rašo apaštalas Paulius (Rom 8, 25). Kokia ši viltis? Mūsų viltis yra pats Jėzus. Remdamiesi bet kuo kitu nusivilsime. Šventoji Dvasia įkvepia, skatina pasitikėti ir remtis Jėzumi – tiek savo asmeniniame gyvenime, tiek ir šeimoje, parapijoje, taip pat šalyje ir pasaulyje. Vienokį ar kitokį kryžių kiekvienas nešame. Tik nešdami jį su Jėzumi esame kur kas stipresni. Su Juo mūsų dejonė tampa malda, o ne verkšlenimu. Su Juo kiekviena pastanga keisti šį pasaulį į gera yra prasminga, net jei iš karto neišvysime savo darbo vaisių.

Popiežius Pranciškus neseniai priminė šv. Pauliaus linkėjimą: „Vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“ (Rom 15, 13). „Žodžiai „vilties Dievas“ reiškia ne tik tai, kad Dievą viliamės pasiekti amžinajame gyvenime, bet ir tai, kad Dievas mus apdovanoja viltimi, kad mes džiaugiamės viltyje (plg. Rom 12, 12); mes džiaugiamės, kad turime viltį, o ne viliamės džiaugtis. Tai vilties džiaugsmas šiandien, o ne viltis džiaugtis kada nors ateityje.

Tokios vilties ir stiprybės pavyzdį parodė garbingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis. Jau netrukus, birželio 25 d., jis bus paskelbtas palaimintuoju, t. y. pripažinta jo kankinystė už Kristų ir tikėjimą, o jo gyvenimas pateikiamas mums kaip sektinas ištikimybės pavyzdys.

Eidami Kristaus kančios keliu sutiksime tris parpuolimus po kryžiaus medžio našta, po mūsų nuodėmių svoriu. Sunki kryžiaus našta prislėgė Jėzaus kūną parklupdydama ant žemės, tačiau Jis neliko ten, kėlėsi ir ėjo toliau. Arkivyskupas Teofilius Matulionis tris kartus buvo įkalintas įvairiuose sovietų kalėjimuose. Su Dievo pagalba po visų trijų įkalinimų vis sugrįždavo pas savo ganomuosius tęsti ganytojo tarnystės Bažnyčioje.

Po paskutinio, trečiojo, įkalinimo arkivyskupas Teofilius į Lietuvą grįžo 1956-siais, būdamas 83 metų. Nors buvo nusilpęs fiziškai, bet neprarado vilties ir vėl drąsino tikinčiuosius ir kunigus, vyskupu įšventino būsimąjį kardinolą Vincentą Sladkevičių ir tuo padarė nemažą įtaką tolesniam Bažnyčios ir visos Lietuvos gyvenimui.

Ganytojiškajame laiške karo metais arkivyskupas rašė: „Melskimės vieni už kitus. Melskitės už mane – savo ganytoją, o aš kasdien melsiuos už jus šv. Mišiose, prašydamas Dievo jums gausių Jo malonių. Kiek kartų šv. Mišių gale mano ranka laimins šv. Mišių dalyvius, žinokite, kad kartu ji laimins visos vyskupijos visus gyventojus.“

Tikiu, kad dabar jis meldžiasi už Lietuvą ir laimina mus iš amžinybės. O mes galime remtis jo tikėjimo tvirtumu ir drąsa.

+ Lionginas VIRBALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas