į pirmą puslapį
Kunigystė – dėl tų, pas kuriuos Viešpats siunčia
Paskelbta: 2018-01-06 10:39:33

2018 m sausio 6 d.
Homilija teikiant kunigystės šventimus Kauno arkikatedroje bazilikoje

Nuoširdžiai sveikinu visus čia susirinkusius tikinčiuosius, kunigus, seminaristus, seseris ir brolius vienuolius, o ypač – mielus mūsų diakonus Emilį ir Vincentą. Sveikinu Jūsų artimuosius, draugus, visus, kurie su Jumis džiaugiasi ir už Jus meldžiasi.

Kiekvienas įvairiai suprantame ir įsivaizduojame kunigystę, buvimą Kristaus apaštalu. Pradžioje ne vieną jauną žmogų patraukia gerų, įkvepiančių kunigų pavyzdys. Paskui vis labiau žvelgiame į patį Viešpatį, klausomės Jo žodžių ir ieškome atsakymo, ko Jis nori, kokiais savo mokiniais kviečia būti. Tam ir skirtas seminarijos laikas – ne vien įgyti teologijos žinių ar išmokti apeigų. Kunigystė reiškia kur kas daugiau. Tapti kunigu – ne užimti išskirtinę padėtį visuomenėje, ne atstovauti kokiai nors nuomonei, pozicijai, bet nuolat eiti pas Kristų, su Juo toliau keliauti ir padėti šioje kelionėje kitiems. Kunigo užduotis – laimėti žmones Kristui, o ne sau.

Mieli Emili ir Vincentai, tikiu, kad Jūs atradote džiaugsmą ir prasmę būti su Kristumi. Norite tuo džiaugsmu dalintis. Priimdami kunigo šventimus įsipareigojate ne trumpesnei ar ilgesnei savanorystei, o viso gyvenimo kelionei.

Šiandien kelionėje pas Viešpatį mus lydi Išminčiai, arba tiksliau sakant – mes jungiamės į jų kelionę. Šiuos žmones į Betliejų vedė žvaigždė, o jie ieškojo To, kuris teikia gyvenimui prasmę ir džiaugsmą. Atkeliavę pas Kūdikį, Jį pagarbino. Tik taip ir įmanoma sutikus Tiesą. Išminčiai atstovauja visiems, kurie savo gyvenimą priima ne kaip patogų įsikūrimą (ant sofos – pridurtų popiežius Pranciškus), o kaip kelionę link šviesos, ateinančios iš aukštybių. Didelė pagunda laikyti save jau atvykusiu, o ne piligrimu šiame pasaulyje, patiriančiu įvairių kelionės sunkumų. Budinkite savo pačių ir kitų žmonių amžinybės ilgesį ir nerimą, nes tai skatina nesustoti, nepailsti, vis eiti į priekį.

Žvaigždė, vedanti išminčius, ir pats Kūdikis, kurį jie suranda, mums primena: ne tik žmogus ieško Dievo, bet ir Dievas ne mažiau ieško žmogaus. Todėl Jis ateina: Dievas su mumis, amžinasis Emanuelis. Dievas ateina būti žmogumi mūsų kūne, kalbėti kaip mes, mūsų žodžiais, ir kviečia pasilikti su Juo. Jis trokšta patraukti, suvienyti visus su savimi, todėl renkasi ir šaukia žmones. Kunigystė – ne sau ir ne dėl savęs, o dėl tų, pas kuriuos Viešpats siunčia. Kai bus sunku, galvokite ne vien apie save. Visų pirma – apie Dievą, neapleidžiantį savųjų, net ir tamsią naktį, kokią patyrė ne vienas šventasis. Taip pat atminkite tuos, kuriems esate reikalingi. Žmonėms J ūsų reikia: užsidegusių Dievo žodžiu ir Jo meile, bet net ir jaučiančių savo silpnumą bei nepajėgumą. Nes ir tuomet Dievas gali veikti per Jus.

Išminčiai atkeliavo pas Betliejuje gimusį Jėzų, Jį pagarbino, paliko savo dovanas, bet ir vėl iškeliavo. Tikėjimas, gyvenimas su Dievu yra nuolatinė kelionė ir kova, o ne poilsis, kai pagaliau džiaugiamės turėjimu. Kaip Jokūbui prie Jaboko upės, taip ir tikinčiajam kartais atrodo, kad Dievas tarsi kovoja su juo, kad yra nesuprantamas, kad išveda į dykumą be kelionės maršruto ir strategijos, kaip įveikti sunkumus. Kartais Dievas mums atrodo tarsi visa ryjanti ugnis, bet kitaip Jis nebūtų gyvasis Dievas.

Reikės ryžto jūsų kunigiškajame gyvenime:
nugalėti sunkumus, patiems būnant silpniems;
įveikti vienišumą dalinant save ir atlygio laukiant ateityje;
skelbti Dievą, kuris pasislėpęs debesyje arba ugnyje.
Bet taip pat:
prisiliesti prie žmonių žaizdų ir palikti jas gydyti Viešpačiui;
žvelgti į mažą Ostiją ir jausti didingą Dievo „Aš esu“ artumą.

Viešpaties pažinimas ir net skelbimas ne atlaisvina nuo pareigos ir poreikio vis labiau ieškoti Dievo Veido, o kaip tik skatina dar labiau Jo laukti ir trokšti. Tikintysis ieško Dievo, ir jo lūpose skamba psalmininko prašymas: „Tavo, Viešpatie, veido aš ieškau! Nuo manęs savo veido neslėpki“ (Ps 26 (27), 8).

Baigti noriu pasauliečio akademiko, tikėjimo ir mokslo žmogaus Žano Gitono (Jean Guitton, 1901–1999) žodžiais kunigams: „Jūs visada pralaimėsite, jei norėsite mums prilygti ar vesti mus mūsų pasaulietiška žeme. Jūs visada laimėsite, jei su džiaugsmu, stiprybe, spinduliuojančiu paprastumu įsitvirtinsite tame, kas yra jums sava ir neperduodama, – kunigystėje. Visų pirma ir labiau už viską jūsų prašome duoti mums Dievą, pirmiausia ta galia, kurią tik jūs turite, – atleisti ir konsekruoti. Prašome, kad būtumėte „Dievo žmonės“, kaip pranašai, laiką pranokstančio Žodžio nešėjai, gyvybės Duonos dalintojai, Amžinojo atstovai tarp mūsų, Absoliuto ambasadoriai.“

To linkiu ir Jums, mieli Emili ir Vincentai, nes šiandien įsijungiate į ypatingų Jėzaus bičiulių būrį. Būkite tokie Kristaus kunigai. O visų prašau – padėkite savo malda, savo artumu, savo tikėjimu šiandien šventinamiesiems ir visiems kunigams būti tikrais Kristaus apaštalais.

 + Lionginas VIRBALAS 

Kauno arkivyskupas metropolitas