Brangūs jaunieji draugai!
1. Labai džiaugiuosi, kad po, jau galėčiau pasakyti, nuostabių iškilmių, kurias šiandien išgyvenome Kauno arkikatedroje, pastatytoje jūsų protėvių prieš šešis šimtus metų, galiu susitikti su jaunąja Kauno Bažnyčia. Tos Bažnyčios veidas, viltis ir ateitis esate jūs!
Atvežu jums sveikinimus iš Krokuvos, kuri visuomet palaikė glaudžius ryšius su Lietuva. Tame mieste jau aštuonerius metus vykdau Bažnyčios tarnystę kaip vyskupas. Tame mieste – kaip žinote – tą pačią ganytojo tarnystę atliko kardinolas Karolis Wojtyła, kuris prieš trisdešimt penkerius metus, 1978 metų spalio 16 dieną, buvo išrinktas Romos Vyskupu, o tai reiškia – popiežiumi, Visuotinės Bažnyčios ganytoju.
2. Kaip lengva pastebėti, Dievo žodžio, kurio ką tik klausėmės, centre yra meilė. Žodis „meilė“ yra svarbiausias žmogaus gyvenime, tačiau paradoksalu, kad juo mūsų kultūroje labai dažnai piktnaudžiaujama. Jis gali reikšti giliausią tikrovę, pasirengimą tapti dovana kitam asmeniui. Tačiau gali reikšti ir banalų ar netgi egoistišką nusistatymą, kai kitas asmuo tampa tik geismo objektu, kai norima jį gauti, nieko nesiūlant mainais.
Jaunam žmogui meilė yra esminė sąvoka, nes leidžia rasti atsakymą į esminius klausimus, kuriuos anksčiau ar vėliau privalo sau užduoti: kokia mano gyvenimo, mano darbo, mano kančios prasmė? Kodėl atsiradau šiame pasaulyje ir kur einu? Kaip privalau elgtis? Kokie turi būti mano santykiai su kitais? Kokius tikslus turiu kelti sau? Kaip įgyvendinti savo troškimus?
3. Jei užduodate sau panašius klausimus ir ieškote atsakymų, turiu jums gerą žinią. Atsakymą į šiuos ir panašius klausimus randame Šventajame Rašte, toje Knygoje, kurioje užrašytas Dievo žodis žmogui. Tas žodis – kaip jau rašė psalmininkas daugiau negu prieš du tūkstančius metų – yra žibintas mūsų kojoms ir šviesa mūsų gyvenimo keliams (plg. Ps 119, 105).
Atsakymą, susijusį su meile, išgirdome šiandien, skaitant ištrauką iš Pirmojo švento apaštalo Jono laiško. Kas tai yra, o tiksliau: kas yra toji meilė? Meilė yra Dievas, pasaulio ir žmogaus Kūrėjas. Dievas yra mūsų žmogiškajam protui nepasiekiama paslaptis. Nedaug galime pasakyti apie Dievą. Tačiau galime su visu tikrumu sakyti, kad Jis yra meilė, nesibaigianti meilė, visokios meilės danguje ir žemėje šaltinis. Tai Meilei dėkojame už savo buvimą ir viską, ką turime ir ko trokštame. Ta Meilė mūsų širdyse įdiegė meilės troškimą ir tik ta Meilė, arba pats Dievas, gali tą troškimą iki galo patenkinti.
Šventasis Jonas tiesiai sako: „Meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra Meilė“ (1 Jn 4, 7–8). Apaštalas taip pat kalba mums, kokiu būdu Dievas mums pilniausiai, aiškiausiai parodė savo meilę: „Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4, 9). Atsiminkime: mums nesuprantamo Dievo meilė turi veidą ir vardą. Dievo meilės mums veidas ir vardas yra Jėzus Kristus.
4. Apie Jį – Jėzų Kristų – mums kalba visa Evangelija. Jis pats – Jėzus Kristus – yra žmogui, mums visiems Dievo siųsta Geroji Naujiena. Evangelija, kurią šiandien perskaitėme, padeda mums suprasti, kokios meilės iš mūsų laukia Jėzus. Visų pirma, Jis vadina mus savo draugais. Tai svarbi žinia. Jėzus yra tas draugas, kuris nenuvilia. Jis yra uola, ant kurios galime statyti savo gyvenimo pastatą ir realizuoti savo gyvenimo siekius. Vienintelė sąlyga – priimti Jo programą, Jo gyvenimo ir tarnystės, Jo meilės stilių. Tą programą, tą stilių, tą meilę Jėzus užrašė mums paliktame įsakyme: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 12–13).
Šiais žodžiais Jėzus paliko mums meilės pavyzdį ir matą. Privalome vienas kitą mylėti taip, kaip Jis mus pamilo. O Jis mus pamilo iki galo, tai reiškia – atidavė už mus gyvybę, kad apsaugotų mūsų likimą nuo naikinančių blogio, nuodėmės ir mirties jėgų. Mylėti kitą žmogų – tai ne vien jausmas, nors ir jis yra svarbus. Mylėti kitą žmogų – tai tapti dovana jam, pasidalyti su juo ne tik tuo, ką turime, bet visų pirma tuo, kas esame. Tokiu meilės supratimu galima ir reikia grįsti santuokinio gyvenimo, kurio esmė yra tai, kad iš dviejų asmenų, vyro ir moters, istorijų pradedama kurti viena istorija, planus. Tai meilės, bendro gyvenimo kelio, bendrų idealų, bendros aukos istorija.
Šiandien Jėzus mums taria žodžius: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisai išliktų“ (Jn 15, 16). Jėzus renkasi ir šaukia kiekvieną iš mūsų. Būti Mokytojo iš Nazareto mokiniu – tai reiškia priklausyti Jo mokinių bendruomenei, kurią Jis pavadino Bažnyčia, ir imtis Jo mums pavedamų uždavinių.
Daugeliui iš jūsų, brangūs jaunieji draugai, pagrindinis krikščioniškas pašaukimas bus santuoka ir šeima. Bažnyčiai reikia sveikų ir šventų santuokų, reikia sveikų ir šventų šeimų, kaip esminių gyvenimo ir meilės bendruomenių. Tačiau, jeigu jaučiate, kad Jėzus šaukia jus į ypatingą tarnystę kunigystėje arba pašvęstajame gyvenime, neatsisakykite. Kilniai atsiliepkite į Jo balsą. Bažnyčiai, taip pat ir Bažnyčiai Lietuvoje, reikalingi šventi ir pasiaukojantys kunigai bei vienuoliai ir vienuolės, kad liudytų visiems: Dievas yra meilė ir ta meilė gali visiškai patenkinti žmogaus širdies troškimus.
5. Brangūs bičiuliai, tokių idealų, tokio gyvenimo plano laikėsi Šventasis Tėvas Jonas Paulius II. Savo jaunystėje jis atsiliepė į Jėzaus kvietimą: „Sek paskui mane“ ir nutarė tarnauti Jam Bažnyčioje kaip kunigas. Jėzus palaipsniui skyrė jam vis didesnę atsakomybę, patikėdamas vyskupo, o paskui popiežiaus pareigas.
Jono Pauliaus II sielovadinio darbo prioritetas visuomet buvo jaunimas. Taip buvo Krokuvoje, taip buvo ir Romoje. Jau pontifikato pradžioje jis pavadino jaunimą Bažnyčios viltimi, savo viltimi. Įsteigė Pasaulinę jaunimo dieną, norėdamas atjauninti Bažnyčios veidą, parodyti jauniesiems krikščionims, kad jie yra ne vieni, kad jų daug visuose pasaulio kampeliuose, kad nuostabu ir prasminga būti nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties mokiniu.
Per Didįjį 2000 metų jubiliejų jis jaunimą pavadino „aušros sargybiniais“, kurie budi, švintant trečiajam tūkstantmečiui. Aiškino jiems, kad „sakydami „taip“ Kristui, sako „taip“ visiems savo gražiausiems idealams“ (2000 08 19 d., Tor Vergata, n. 6).
Dėkoju jums už šios dienos susitikimą. Pavedu jus Jėzaus Motinos, Gražiosios Meilės Motinos, globai. Pavedu jus Dievui, užtariant šventajam Kazimierui, kuris jaunystėje pasiekė šventumo viršūnes. Prašau, kad jus užtartų palaimintasis popiežius Jonas Paulius II, jaunimo draugas visame pasaulyje, o tai reiškia: ir jūsų, čia esančiųjų, draugas.
Amen!
