„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 40-mečio minėjimas Kaune (2012 03 19)
Paskelbta: 2012-03-20 14:31:26

Fotografijos Silvijos KNEZEKYTĖS

Fotografija Silvijos Knezekytės

Kovo 19 d., po paminėjimo konferencijos kovo 16 d. LR Seime (arkiv. S. Tamkevičiaus pranešimą žr. čia >>), kovo 18 d. – Simno bažnyčioje, su kuria siejami pirmieji „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ žingsniai, jos 40-metis paminėtas ir Kaune, pilnutėlėje arkivyskupijos konferencijų salėje, kur susirinko gausi „Kronikos“ redaktorių, platintojų, talkininkų – kunigų, seserų vienuolių, pasauliečių Bažnyčios pogrindžio veikėjų, ypač garbių svečių – Rusijos disidentų, taip pat miesto visuomenės, Seimo narių, gausaus būrio moksleivių, studentų, mokytojų, švietimo įstaigų vadovų auditorija. „Kronikos“ sukakties paminėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Kauno arkikatedroje bazilikoje, dėkojant Viešpačiui, kad jis globojo sovietmečiu daug kentėjusią Bažnyčią Lietuvoje.

„Prieš 40 metų šv. Juozapas tapo kito kūdikio – „LKB kronikos“ – globėju“

Liturgijai vadovavęs arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius šią Dievo globą palygino su tądien švenčiamo, tyliai savo misiją šventojoje istorijoje atlikusio šv. Juozapo globa, kuri buvo skirta Marijai ir Jėzui.

Fotografija Silvijos Knezekytės

„Lygiai prieš 40 metų šv. Juozapas tapo kito kūdikio – „LKB kronikos“ globėju“, – sakė arkiv. S. Tamkevičius, atkreipdamas dėmesį, jog 1972 m. kovo 19 d. „Kronika“ irgi pasirodė labai tyliai, bet turėjo didelį uždavinį – ginti tikinčiuosius ir visą Bažnyčią  nuo tada vykdytos labai kryptingos jos naikinimo politikos, darant jai nenugalimų kliūčių ir vieninteles sąlygas – tyliai numirti. Pasak ganytojo, toji pati erodiška dvasia sklido siekiant nužudyti šį „kūdikį“ – „Kroniką“. Šimtai saugumo pareigūnų, informatorių gaudė kiekvieną leidėjų žingsnį, suiminėjo, tardė, teisė, o ji vis ėjo. Kaip sakyta homilijoje, Bažnyčia visada bus kliuvinys antikristinei dvasiai, ji niekada neturės išorinės ramybės, tačiau sąžinė ir pareiga ir šiandien skatina ginti Bažnyčią, apgaubti ją savo globa.

„Manėm, kad ginam pačią Lietuvą“

Fotografija Silvijos Knezekytės

Susirinkusius į minėjimą arkivyskupijos salėje, nutviekstoje saulės po darganoto rytmečio, kaip ir „Kronikos“ pasirodymas kitados nušvietė sovietmečio tamsumas, pirmasis pasveikino Kauno „Vyturio“ katalikiškos mokyklos mišrus choras, pakviesdamas sugiedoti Lietuvos himną, tuo primenant, kad tikinčiųjų kova už savo teises – tai neatskiriamas ir labai brangus mūsų istorijos, kurią tądien gyvai liudijo jos dalyviai, puslapis.

Fotografija Silvijos Knezekytės

O šioje istorijoje, kaip vėliau vardijo prisiminimais dalijęsis arkiv. S Tamkevičius, „LKB kronikos“ redaktorius 1972–1983 m., – daugybė drąsių, ištikimų ir sumanių žmonių. Tai „Kronikos“ darbininkai – kunigai, seselės vienuolės, pasauliečiai, arčiau ar toliau buvę prie „Kronikos“ leidimo, kurie nuolat rizikavo, nemokėjo ypatingų konspiracijos būdų, veikdavo, kaip sugebėdavo, naudodavosi paprastomis priemonėmis – pasak ganytojo, sovietiniu „kompiuteriu“ – rašomąja mašinėle ar iš dalių surinkta „Era“. Iš gausaus būrio jau 20 „Kronikos“ bendradarbių yra iškeliavę pas Viešpatį – arkivyskupo paraginti renginio dalyviai pagerbė juos tylos minute.

„Manėm, kad ginam pačią Lietuvą“, – sakė arkiv. S. Tamkevičius, džiaugdamasis, kad slogioje prievartos tikrovėje pasipriešinimo tiesa – „Kronikos“ leidimo – sumanymą palaimino tuomet sovietinės valdžios tremtiniais Nemunėlio Radviliškyje ir Žagarėje buvę vyskupai V. Sladkevičius ir J. Steponavičius.

Arkivyskupas priminė didžiausią „Kronikos“ iššūkį – kaip perduoti ją į Vakarus, bet ir čia atsiradę Maskvoje, taip pat laisvajame pasaulyje gyvenusių ir nuoširdžiai jos žinią skleidusių žmonių. Tai Sergejus Kovaliovas, Aleksandras Lavutas, Tatjana Velikanova, Glebas Jakuninas, kun. Kazimieras Pugevičius, Rožė Šomkaitė, Gintė Damušytė, kun. Kazimieras Kuzminskas, mons. Vytautas Kazlauskas ir kiti Lietuvos bičiuliai.

Fotografija Silvijos Knezekytės

Du didžiuliai KGB planai 1973 ir 1983 metais, kaip sunaikinti „Kroniką“, kratos, teismai, ne vieno – mons. Alfonso Svarinsko, kun. Juozo Zdebskio, arkiv. Sigito Tamkevičiaus, ses. Nijolės Sadūnaitės, ses. Genovaitės Navickaitės, Petro Plumpos, Vlado Lapienio, kun. Virgilijaus Jaugelio, kun. Jono Kastyčio Matulionio, ses. Onos Vitkauskaitės, ses. Onos Pranskūnaitės, Povilo Petronio, Jono Stašaičio, Anastazo Janulio, Povilo Buzo, Juozo Gražio – iškentėti griežto režimo kalėjimo ir tremties metai, ir neužmirštama karšta tikinčiųjų laisvės malda Šiluvoje keliais aplink Baziliką – tokia buvusi „Kronikos“ istorija, deja, taip ir nesustabdyta iki Atgimimo, nors kaip sakė arkivyskupas, tremtyje girdėjęs KGB pažadą parūpinti „darbo ir duonos“ Sąjūdžio veikėjams (arkiv. S. Tamkevičiaus prisiminimai apie 20 „LKB kronikos metų“ – ir naujoje knygoje „Tiesa išlaisvina“; 2012, Kaunas; žr. anonsą >>).

„Kronikos“ vertė – kad ji nebuvo anoniminė

„Kronikos“ leidimą toliau prisiminė Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ. Buvęs jos redaktorius 1983–1989 m. sakė, jog nebuvo labai sunku rinkti medžiagą, – kaip pogrindžio rekolekcijų seserims vienuolėms ir kt. vedėjas, jis daug keliaudavo po Lietuvą.

Fotografija Silvijos Knezekytės

Ganytojas prisiminė vysk. J. Steponavičiaus paraginimą ir toliau laikytis tiesos skelbiant „Kronikos“ medžiagą, nes šio leidinio vertė – kad ji nebuvo anoniminė. Nors, pasak vysk. J. Borutos, baigusio pogrindžio kunigų seminariją sovietmečiu, tada sistemą jau klibino 1984 m. minėtas šv. Kazimiero, o 1987 m. – Lietuvos Krikšto jubiliejus, tačiau ir tuo metu visada jausdavę saugumo „uodegą“ ir nuolatinę įtampą.

„Seseris sekė visur, kur tik jos ėjo“

Po mons. A. Svarinsko suėmimo, kaip liudijo viena pagrindinių redaktorių ses. Bernadeta Mališkaitė SJE, buvo itin sunkus metas. Visi suprato, kad antras suėmimas bus tuometinio Kybartų klebono kun. S. Tamkevičiaus, bet jis drąsino: „„Kronika“ turi eiti.“ Pasak 25-erių į šį pogrindinį darbą įsitraukusios sesės eucharistietės, tada rūpėjo, ar viskas gerai išmokta – nežinoti, ko nereikia žinoti, o nuo saugumo įsiveržimų būti pasiruošusioms apsiginti šalia nuolat laikytais degtukais rankraščiams sunaikinti ar plaktuku rašomajai mašinėlei sugadinti. Tada seserys buvo sekamos visur, kur tik ėjo: manyta, kad jos nuves pas tikruosius „Kronikos“ organizatorius.

Fotografija Silvijos Knezekytės

„„Kronika“ buvo ne paprastas leidinys, o tikras laisvės balsas, jau tada laisvinęs tikinčiuosius“, – ses. B. Mališkaitė SJE. Ji prisiminė KGB posakį: „Kybartus reikia ištaškyti“ ir labai gyvą, sąmoningą, maldos akcijomis saugumiečius siutinusią kybartiečių bendruomenę, kuri augino drąsius vaikus, keldavusius trispalvę, o į Rusiją važiuojančius traukinius aprašinėdavusius šūkiais „Laisvę Lietuvai!“

„Patirtis brangi ir niekuo nepakeičiama“

Garbus konferencijos svečias, žymus disidentas ir politinis kalinys buvusioje Sovietų Sąjungoje, žmonių teisių aktyvistas ir politikas posovietinėje Rusijoje Sergejus Kovaliovas pabrėžė, jog tokie leidiniai, kaip „LKB kronika“ ar Maskvoje leista „Dabartinių įvykių kronika“ yra labai svarbūs šiandienai – tai tiesa, paremta tiksliais faktiniais duomenimis.

Fotografija Silvijos Knezekytės

Tiesos žodis ir idėja, pasak visokeriopai pagelbėjusio „Kronikai“ pasiekti Vakarus S. Kovaliovo, ypač reikalinga jaunimui, nors jis galbūt ir negyvens taip, kad jam reikės slėpti savo rašymo priemones. S. Kovaliovas prisiminė bendrą sovietinę patirtį, totalitariai vykdytą žmogaus orumo ir laisvės niekinimą, sakydamas: „Politinė sistema, turinti vieną ideologiją, neišvengiamai pradeda meluoti, o su melu – ir vykdyti šlykščią prievartą.“ „LKB kronikos“ vertę S. Kovaliovas pavadino brangia ir niekuo nepakeičiama, susiedamas ją ir su šiandien svarbia tiesos gynimo pareiga pilietinėje visuomenėje.

„Bandyta registruoti visus Sovietų Sąjungos žmogaus teisių pažeidimus“

Pabaigoje kalbėjęs Aleksandras Lavutas, disidentas, politinis kalinys, prisiminė slaptus susitikimus su „LKB kronikos“ leidėjais Maskvoje, kuriuos dažnai rengdavo Rusijos mokslininkų butuose.

Fotografija Silvijos Knezekytės

Pasak A. Lavuto, po trumpo atšilimo laikotarpio Chrusčiovo valdymo metu, Rusijoje radosi žmonių, išdrįsusių rinkti ir skleisti informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus visoje Sovietų Sąjungoje („Dabarties įvykių kronikoje“ buvo ir skiltis „Įvykiai Lietuvoje“). Be kita ko, A. Lavutas paneigė mitą apie antisovietinį centrą Rusijoje – pasak jo, disidentinė veikla radosi iš natūralios visuomenės raidos.

„„LKB kronika“ – tai ne praeitis“

„LKB kronika – tai ne praeitis, o dabartis ir ateitis, nes tai ištikimybės, meilės tiesai klausimas. Tiesos liudijimas mums yra ne ką mažiau aktualus, nei buvo tuomet“, – sakė renginį vedęs arkivyskupijos atstovas spaudai, katalikiško žurnalo „Artuma“ vyriausiasis redaktorius Darius Chmieliauskas, pabrėždamas, jog iš jos leidėjų galima pasimokyti, kaip liudyti tiesą, ginti savo krikščioniškus įsitikinimus šiandien.

Daug renginio dalyvių – minėtasis „Vyturio“ choras, atlikęs brangias lietuviams dainas, sveikinimo žodį ir laisvės pavasarį Kaune 1972 m. priminęs ir „Gerumo kristalą“ įteikęs miesto meras A. Kupčinskas, Kauno mokyklų vadovai, mokytojai, Seimo nariai ir kt. – už drąsos ir tiesos paskatą, už turimą laisvą dabartį dėkingumo žodžius tarė arkivyskupui S. Tamkevičiui ir visiems „LKB kronikos“ bendradarbiams.

 

Ganytojo žodis

Žvelgdama į Mergelę Mariją, pati Bažnyčia tampa motiniškesnė, taip pat ir kiekviena pamaldi motina, žvelgdama į Mariją ir ja pasitikėdama, tampa motiniškesnė.

Iš vyskupo Algirdo JUREVIČIAUS homilijos Pažaislyje

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune