į pirmą puslapį
Arkivyskupo Liongino Virbalo medžiagos archyvas >>
Gailestingumu liudykime Gerąją Naujieną
Paskelbta: 2016-11-15 20:58:24

2016 m. lapkričio 13 d.
Homilija Padėkos iškilmėje Šiluvoje užbaigiant Gailestingumo jubiliejų 

Kiekviena diena yra Viešpaties dovana ir kiekvieni metai – Jo veikimo laikas. Tą visada patiriame melsdamiesi taip pat ir čia, Šiluvoje. Bet praėjusius vienuolika mėnesių nutiko tai, ko dar nėra buvę – ši Dievo Motinai dedikuota šventovė buvo tapusi Gailestingumo jubiliejaus šventove su ypatingomis – Šventosiomis durimis – kurios tarnavo kaip ypatingos Dievo malonės ženklas. Toks anksčiau įprastai būdavo tik Vatikano bazilikose.

Šv. Petro bazilikoje Gailestingumo jubiliejų popiežius Pranciškus pradėjo per Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę, o pabaigs po savaitės. Popiežiaus nurodymu visose kitose pasaulio šventovėse jubiliejus duris atvėrė III Advento sekmadienį, kuris pernai buvo gruodžio 13 d., o baigiasi šiandien, sekmadienį prieš Kristaus Karaliaus šventę, t. y. lapkričio 13 d. Gali pasirodyti atsitiktinumas, bet tai ta pati mėnesio 13-oji diena, kurią visada renkamės čia, Šiluvos bazilikoje, atsinešdami pačius svarbiausius ir brangiausius savo prašymus. Tai Marijos apsireiškimo, taigi Jos artumo, rūpesčio žmonėmis paminėjimo diena

Popiežius Pranciškus paaiškino, kodėl jubiliejų susiejo su Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo diena: „Ši liturginė šventė atkreipia dėmesį į tai, kaip Dievas veikė nuo mūsų istorijos pradžios. Adomui ir Ievai nuodėmingai nupuolus, Dievas nepanoro palikti žmonijos vienos ir atiduoti blogiui. Todėl jis sumanė ir panoro žmogaus Atpirkėjo motina išrinkti Mariją, šventą ir nekaltą meilėje (plg. Ef 1, 4). Į sunkią nuodėmę Dievas atsakė apsčiu gailestingumu. Gailestingumas visada pranoksta nuodėmės mastą ir niekas negali apriboti atleidžiančios Dievo meilės.“

Ši gailestingumo žinia aidi konkrečiame pasaulyje. Šiandien, kaip ir kiekvienu metu, netrūksta nerimo balsų, išgąsčio dėl ateities. Tarsi atsiliepdama į šį nerimą, šiandienos Evangelija perduoda Jėzaus žodžius: ne tik jo perspėjimą, bet pamokymą tokioms dienoms. Tie žodžiai skirti ne tik pirmiesiems mokiniams, bet kiekvienai krikščionių kartai, taip pat ir mums. Jėzus žodžiai – tarsi instrukcija, mažas elgesio vadovėlis išgąsčio laikui: žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti; nenusigąskite; atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti; budėkite ir melskitės; jums bus proga liudyti.

Viliojanti pagunda ar patogus pasiteisinimas sakyti: jei pasaulis būtų kitoks, nebūtų karų, neteisybės, priespaudos, tada būtų galima krikščioniškai gyventi, įgyvendinti Evangeliją. Arba jei žinotume, kad rytoj pasaulio pabaiga, tada nors 24 val. pasistengtume būti tikrais krikščionimis, visa kita nustūmę į šoną.

Jėzus atima iš mūsų visus pasiteisinimus: nefiksuokite savo dėmesio vien į pabaigą, nes tai jus atitraukia nuo dabarties reikalų, nuo to, ko dabar iš jūsų reikalauja meilė, ištikimybė, Gerosios Naujienos liudijimas. Nuo viso to, ką būtent dabar galite padaryti dėka Dvasios įkvėpimo, išminties ir paskatinimo.

Jėzus kviečia nesileisti gąsdinamiems netikrų pranašų, kalbančių apie netolimą pabaigą ir siūlančių išsigelbėjimo receptus. Daug svarbiau išmokti žvelgti į įvairius įvykius, tarp jų ir tragiškus, Velykų šviesoje, kaip į ženklus pasaulio, kuris praeina, ir įžangą naujo, gimstančio pasaulio, kuriame galutinai būsime išlaisvinti iš blogio ir mirties. Tai Dievo pasaulis, kuriame skleidžiasi meilė ir gailestingumas. O persekiojimuose mokiniai, kaip ir šv. Steponas, gali remtis Šventosios Dvasios išmintimi.

Tikime, kad esame sukurti dideliems dalykams, kasdien prašome Dievo karalystės atėjimo, bet pirma turime pereiti tarsi siaurą praėjimą, ankštus vartus. Panašiai, kaip vaikui augant drabužiai tampa ankšti – jis išauga ir reikia naujų. Jei šiame pasaulyje su jo siekiais, nauda, išdidumu, atsiribojimu tampa ankšta, vadinasi, išaugome ir esame kviečiame rinktis didingesnius dalykus: meilę, supratimą, pasiaukojimą, teisingumą. Mūsų viltys negali pasilikti vien prie pasaulio dalykų.

Tai daug šviesos teikiantis pamokymas. Mokinys krizės metu neturi užmerkti akių, nes blogis egzistuoja, prisidengdamas daugybe vardų, tačiau paskutinis žodis priklauso žmogaus Sūnui Kristui.

Šį vakarą dar susirinksime Kauno arkikatedroje dėkoti Dievui už Gailestingumo jubiliejaus metus. Ačiū visiems, aktyviai prisidėjusiems prie jubiliejaus organizavimo ir įsitraukusiems į gailestingumo darbus. Šiluvoje į Mariją kreipiamės kaip į Ligonių Sveikatą, be to, šios Mišios transliuojamos per „Marijos radiją“, todėl išskirtinai dėkoju jums, kurie gal negalėjote nukeliauti į šventoves ir praverti jubiliejaus durų, būdami ligos ar negalės prikaustyti prie savo lovų, bet melsdamiesi ir vienydamiesi su Kristumi aukojate savo kančias ir vargus...

Juk svarbiausia buvo atverti ne išorines, o mūsų širdžių duris Kristui, Jo atleidimui, taip pat artimui, parodyti jam jautrumą, supratimą. Tai didysis jubiliejaus tikslas. Jūs nelikote jubiliejaus nuošalyje, maldoje išgyvendami tokį Dievo artumą. Priešingai, Dievo gailestingumas jau veda jus pasitikėti Viešpačiu net ir didžiausiuose sunkumuose.

Iš tiesų Dievo gailestingumas pasireiškia ten, kur gyvename, per tai, ką išgyvename. Gyvenimas tęsis ir tęsis Dievo gailestingumas.

Prieš žengdamas į dangų Jėzus pasakė apaštalams: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje <...> ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Baigdami Gailestingumo jubiliejaus metus ir žinodami, kad Dievo gailestingumas yra neišsemiamas, galėtume parafrazuoti: „Patyrę Dievo gailestingumą tapsite – esate kviečiami tapti – šio gailestingumo liudytojais savo mieste ir lig pat žemės pakraščių.“

 

+ Lionginas VIRBALAS 
Kauno arkivyskupas metropolitas