į pirmą puslapį
Arkivyskupo Liongino Virbalo medžiagos archyvas >>
Su Dievu – visada nauja pradžia
Paskelbta: 2017-04-27 19:17:48

2017 m. balandžio 23 d.
Homilija arkikatedroje minint armėnų tautos genocido aukas

Jau visą savaitę minime Kristaus Prisikėlimą – didįjį tikėjimo slėpinį. Prisikėlimas – nepaprastas, nepakartojamas dalykas, kai mirties įveikiama, sunaikinama. O juk mirties yra ta, su kuria mes, žmonės, negalime pasiginčyti.

Tikime Dievo galybe, nes Jam nėra negalimų dalykų, kaip sakė arkangelas Gabrielius Marijai. Daugybę kartų, kai Dievas žmogų renkasi savo misijai, pvz., patriarchus, pranašus, žmogus dažniausiai išsigąsta ir nedrįsta patikėti, jam atrodo, kad tai, ką Dievas daro, yra neįmanoma.

Panašiai atsitiko apaštalams, susirinkusiems aukštutiniame kambaryje po Jėzaus nukryžiavimo. Jiems buvo sunku patikėti, kad Jėzus gyvas, dar sunkiau buvo apaštalui Tomui, kuris įtikėjo tik prisilietęs prie Jėzaus. Evangelijoje sakoma, kad ten, kur buvo susirinkę apaštalai, durys buvo užrakintos: dėl baimės, netikėjimo, nepasitikėjimo. Jos buvo užrakintos kitiems žmonėms, todėl ir Dievui. Tačiau tai nėra kliūtis Dievui prakalbinti žmogų.

Mes taip pat daug kuo netikėjome: kad sugrius ateistinė sistema, kad pasieksime nepriklausomybę. Dievo fantazija visuomet išradingesnė už mūsų įsivaizdavimus. Nemaža netikėjimo išlieka ir šiandien, kai žvelgiame į padėtį pasaulyje, mūsų visuomenę, skurstančią, išvažinėjančią, nusiviliame pagalbos stoka persekiojamiems krikščionims, lėta pažanga siekiant krikščionių vienybės.

Kristaus Prisikėlimo šventė vėl primena ir užtikrina, kad Dievas nugali, pranoksta visas mūsų įsivaizduojamas ribas. Jis žengia net pro uždarytas duris, ateina išvaduoti iš baimės. Dievas duoda naują pradžią ten, kur buvome paženklinę pabaigą, padėję tašką. Jis nesustoja prieš uždarytas duris.

Balandžio 24 d. minime armėnų ir kitų krikščionių žudynes, pavadintas pirmuoju XX a. genocidu. Vėliau sekė nacių ir komunistų vykdyti nusikaltimai, masiniai žmonių naikinimai kitose šalyse. Tai tragiškas „niekšybės paslapties“ siautėjimas, sunaikinęs milijonus nekaltų žmonių. Lankydamasis Armėnijoje 2016 m. popiežius Pranciškus priminė, kad armėnų kančia priklauso visiems, yra mistinio Kristaus Kūno kančia, ir ją atminti ne tik dera, bet būtina: tegul tai bus perspėjimas, kad pasaulyje nepasikartotų tokios baisybės.

Matydami tragiškus ir tiesiog gniuždančius žmonijos istorijos momentus, klausiame: „kodėl?“ Vienoje homilijoje popiežius Pranciškus sakė, kad žmogaus piktadarybės pasaulyje atveria tarsi prarajas, tuštumas, kuriose nelieka meilės, gėrio, gyvenimo. Patys šių bedugnių neužpildysime. Tik Dievas gali užpildyti tą tuštumą, kurią blogis palieka mūsų širdyse ir istorijoje. Jėzus, tapęs žmogumi ir miręs ant kryžiaus, nuodėmės bedugnę užlieja savo begaliniu gailestingumu.

Atvelykio sekmadienį drauge šventėme Dievo gailestingumą. Apie save Jėzus sakė, kad Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę, ir ne pas sveikuosius, o pas ligonius, pas tuos, kuriems reikia pagalbos. Esame tie, kuriems reikia šios Dievo pagalbos, Jo meilės ir gailestingumo, Jis ateina pas mus.

Ši diena tesustiprina pasitikėjimą Viešpačiu, nugalinčiu visas kliūtis, įveikiančiu net mirtį, taip pat tesustiprina mūsų tikrumą, kad Jis neapleidžia ir gali išvesti net iš paties didžiausio blogio.

+ Lionginas VIRBALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas