į pirmą puslapį
Dievo meilės atminimas atskleidžia mūsų tapatybę
Paskelbta: 2018-06-04 09:42:30

2018 m. Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės)
Homilija, pasakyta Kauno arkikatedroje bazilikoje

Brangūs broliai ir seserys, mieli tėvai, kurių dieną šiandien minime,

Devintinėse, kaip ir kiekvienose Mišiose, švenčiame atminimą. Per Paskutinę vakarienę, padalinęs mokiniams duoną – savo Kūną ir davęs gerti iš vyno taurės – savo Kraują, Jėzus liepė: „Tai darykite mano atminimui.“ Jėzaus paliepimą vykdydami ir šiuo atminimu gyvendami, esame Bažnyčia. Be šio atminimo neįmanoma įsivaizduoti krikščionių bendruomenės. Remiamės Jėzumi, Jo dovana, o ypač meile iki galo, įrodyta ant kryžiaus ir Velykų prisikėlimo rytą.

Popiežius Pranciškus praėjusių metų Dievo Kūno ir Kraujo šventėje sakė: „Eucharistija primena Dievo meilę mums ir tai, kad Dievas yra mūsų stiprybė ir mūsų atrama. Eucharistinis priminimas – ne abstraktus, ne žodinis – mums yra gyvas ir guodžiantis Dievo meilės ženklas. Eucharistijoje sudėti Jėzaus žodžiai ir veiksmai, Jo Velykų skonis, Jo Dvasios kvapas. Ją priimant į širdį įsispaudžia tikrumas, kad esame Jo mylimi.“

Iš tiesų, šis Dievo meilės tikrumas įspaudžiamas kas kartą, kai dalyvaujame Kristaus aukoje ir puotoje, kai priimame Jį šv. Komunijoje. Dievo meilės atminimas atskleidžia tikrąją mūsų tapatybę, parodo, kad esame Jo mylimi vaikai, kad turime Tėvą danguje.

Viešpatie, apsaugok mus nuo dvasinės sklerozės – kai užmiršę Tavo pagalbą nuolat dejuojame ir skundžiamės. Tu mums, kaip ir savo išrinktajai tautai, primeni: „Ar tau trūko ko, kai vedžiau per dykumą, ar neprisimeni, kad įvedžiau į Pažado žemę, kad savo malone lydėjau per visą istoriją?

Viešpatie, leisk mums visada atminti Tavo tėviškumą, o visiems tėvams atspindėti Tavo meilę, pasiaukojamą rūpestį dėl savo šeimos ir vaikų. Būti vyrais pagal Tavo Širdį, kuri veikiau leidžiasi būti perveriama, kad apsaugotų ir išgelbėtų savuosius, o niekada nesužeidžia kitos širdies.

Devintinėse, kaip ir kiekvienose Mišiose, ne tik atmename tolimus įvykius, – Viešpats dabar mus maitina, stiprina. Jis tampa mūsų Duona. Tai maistas, kuris palaiko mūsų dvasinę gyvybę, kuris stiprina gyvenimo kelionėje, be kurio neišgyventume.

Popiežius Pranciškus vėl primena: „Viešpats mums dalija duoną, kuri yra Jo Kūnas, dovanoja mums save. Mes jaučiame Dievo solidarumą su žmogumi, solidarumą, kuris nesibaigia ir nesiliauja mus stebinęs: Dievas yra mums artimas, savąja Kryžiaus auka Jis nusižemina iki mirties tamsos, kad mums padovanotų gyvenimą. Jis nugali blogį, egoizmą ir mirtį... Jėzus mums save dovanoja Eucharistijoje, eina su mumis tuo pačiu keliu, tampa mums maistu, tikruoju maistu, kuris palaiko mūsų gyvybę ir tuomet kai keliauti sunku, kai kliūtys lėtina mūsų žingsnius.“

Šv. Komunija yra ne apdovanojimas geriesiems, o sustiprinimas silpnųjų, kurie artinasi suvokdami, kokia didžiulė ši dovana, ir tam parengia savo širdis bei sielas. Patiriame įvairų silpnumą. Mūsų pačių nesugebėjimą pasikeisti, pasikartojantį suklupimą, kai gailimės savo žodžių ar poelgių, bet jau būna per vėlu. Patiriame mūsų bendruomenių netobulumą – toli gražu jos nėra panašios į idealias Dievo mylimų žmonių grupes, o veikiau žaizdotų pacientų susibūrimą, kurie patys kentėdami kartais apsunkina dar ir kito kančią. Bet kartu išlaiko kryptį link Viešpaties, troškimą gyventi su Juo, vis iš naujo keltis. Kristus savo Kūnu ir Krauju pastiprinęs neleidžia visai nusilpti, duoda jėgų eiti tolyn, nepasiduoti.

Eucharistinė procesija, kurią netrukus pradėsime, tepadeda mums atsiliepti į Viešpaties priesaką: atminti Viešpatį ir stiprintis Jo Kūnu bei Krauju. O drauge matyti kiekvieną žmogų, alkaną ne tik duonos, bet ir prasmės, bendrystės, supratimo, atjautos. Jėzus laužė duoną, taip pat ir savo gyvenimą, atidavė savo Kūną, išliejo savo kraują. Išeisime su Juo į miestą, aplankysime ir vietą Santakoje, kurioje meldėsi šv. Jonas Paulius II ir kur laukiame atvykstančio popiežiaus Pranciškaus. Tegul šis išėjimas dar kartą primena Kristaus troškimą maitinti mūsų dienų minias ir tepaskatina įsipareigoti „laužyti“ ir dalinti savo tikėjimą ir savo gyvenimą kaip Kristaus meilės ženklą šiam miestui ir visam pasauliui.

 

+ Lionginas VIRBALAS SJ

Kauno arkivyskupas metropolitas