Kokia Bažnyčia esame ir kokios norėtume? Sinodinio kelio Kauno arkivyskupijoje apibendrinimas moderatorių simpoziume (2022 06 15)
Paskelbta: 2022-06-17 13:02:03

„Popiežius Pranciškus pakvietė visus į Sinodinį kelią – leistis į nuotykį ir ypatingu būdu išgyventi bendrystę su Visuotine Bažnyčia. Dalyvavome iniciatyvoje, į kurią popiežius kvietė visą Bažnyčią tokiu būdu atsiveriant Šventosios Dvasios veikimui. Kauno arkivyskupijoje turėjome, pokalbių, susitikimų, būta įžvalgų, tačiau svarbiausia – susitikome vieni su kitais ir vėl pamąstėme apie Bažnyčios kaip šeimos kelionės kryptį, kuri visada yra laiko koreguojama ir Šventosios Dvasios vedama“, – sakė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas birželio 15 dieną Kauno Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje.

Joje buvo susirinkta į Padėkos šv. Mišias, o paskui ir į simpoziumą – apibendrinimą nueito Sinodinio kelio diecezinio etapo drauge su tais, kurie jį koordinavo ir kartu keliavo susiburdami į pokalbius, bandydami Sinodo dvasia savo bendruomenėse kalbėtis ir klausytis vieni kitų, svarstyti temų medžiagą, o vėliau teikti įžvalgas, kokią mato savo bendruomenių ir visos Bažnyčios tikrovę šiandien ir kokią norėtų matyti ateityje.

 

„Ačiū Jums už dovanotą širdį ir laiką. Drauge melskimės, kad Viešpats mus lydėtų, o mūsų kelionė toliau tęstųsi Dvasios pagavoje“, – sakė arkivyskupas, šia proga padėkodamas broliams kunigams, parapijų klebonams, dekanams, diakonams, Sinodinio kelio Kauno arkivyskupijoje diecezinei darbo grupei, kurijos Sielovados skyriui, ir visiems sinodinės kelionės aktyviausiems žmonėms, ypač koordinatoriams parapijose, moderatoriams ir grupelių atstovams, kurių dauguma dalyvavo šiame simpoziume.

Mišių homilijoje arkivyskupas Kęstutis pasidalijo istorijomis, kaip žmonės, ilgus metus buvę Bažnyčioje, tapo pakviesti į aktyvų dalyvavimą ir praturtino savo pačių gyvenimą. Šį simpoziumą ir visą Sinodinį kelią ganytojas pavadino vieni kitų padrąsinimu į dalyvavimą, perkeičiantį žmogaus širdį. „Prisikėlęs Jėzus ežero pakrantėje kvietė nusiminusius mokinius užmesti tinklus į kitą valties pusę... Jie užmetė ir tinklai net ėmė braškėti, neatlaikydami žuvų gausos. Jėzus kviečia ir mus, kad mes užmestume ir pakviestume kitus“, – sakė arkivyskupas, pabrėždamas bendrą visų misiją Bažnyčioje (visą homiliją kviečiame skaityti čia >>).

Dvasios įkvėpimu

Simpoziumas konferencijų salėje pradėtas malda Šventajai Dvasiai, kaip ir buvo kviečiama Sinodo medžiagą rengusių Visuotinės Bažnyčios tėvų. Neabejotinai Dvasios įkvėpimu bemaž tris valandas trukęs susirinkimas neprailgo. Jis pasižymėjo giedra bendryste, įvairaus amžiaus ir atliekamų tarnysčių parapijose, kitose bendruomenėse atstovų bei kunigų, seserų vienuolių noru toliau dalytis, atviromis širdimis bei drąsiai pažvelgti į nueito kelio įžvalgas, svarstyti, kaip bendrystę galima puoselėti panaudojant jau įgyjamą sinodiškumo patirtį.

„Simpoziumo tikslas – aptarti per metus augintus vaisius“, – sakė arkivyskupas, atkreipdamas dėmesį, jog šie vaisiai augo Bažnyčiai vis labiau keliaujant kaip šeimai, per žmonių įsitraukimą, per susitikimus, rengtus įvairiose aplinkose.

Simpoziumo pranešimai bei pasidalijimai grupelėse, apibendrinimai apėmė tris svarbiausias temas, išryškėjusias po gautų nueito Sinodinio kelio įžvalgų: kas žmonėms yra brangu Bažnyčioje, kas joje skaudina, ir kokią Bažnyčią norėtų matyti.

Kokiu būdu auga sinodinė Bažnyčia?

Pirmiausia arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pasidalijo XVI generalinės ordinarinės Vyskupų sinodo asamblėjos parengiamojo dokumento „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas ir misija“ keliomis mintimis, ypač apie tai, kokiu būdu Bažnyčia auga kaip sinodinė: tam labiausiai reikia klausytis Šventosios Dvasios, atsiminti, jog būtent Ji jau daugybę amžių vadovauja Bažnyčiai; išgyventi bažnytinį gyvenimą kaip įtraukų procesą, įeiti ir jame dalyvauti, patiriant Bažnyčios savumą ir patiems stiprėjant; atpažinti Dvasios dovanas, skirtas visos bendruomenės gėriui; mokytis dalytis tarpusavio atsakomybe Evangelijos skelbimo misijoje, nes taip ir gimsta bažnytinė bendruomenė; būti patikima bendruomene ir partnere kitoms bendruomenėms ir kt.

Pasak arkivyskupo, Visuotinėje Bažnyčioje pastaruoju metu vyko išties galingi Vyskupų sinodai, skirti jaunimui, evangelizacijai, šeimoms. Šis Sinodas – stiprus popiežiaus Pranciškaus padrąsinimas Bažnyčiai. „Tai mums uždavinys – eiti drauge į Tiesos pilnatvę (plg. Evangeliją pagal Joną), kurios spindėjimą pamatome, kai jos blyksniais dalijamės“, – sakė arkivyskupas Kęstutis.

Tai, kas Bažnyčioje žmonėms brangu

Antrajame pristatyme Sinodinio kelio arkivyskupijoje koordinatorė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė apibendrino gautas įžvalgas (sudėtas į beveik 150 laiškų iš bendruomenių ir bemaž į 70 asmeninių įžvalgų anketų), išskirdama jose tai, ką Bažnyčioje žmonės labiausiai brangina.

Iš sinodiniai susitikimų, vykusių įvairiose aplinkose: parapijose, vienuolijose, kitose bendruomenėse, universitetuose, gimnazijose, taip pat tarp šeimų, jaunimo, sužadėtinių, žurnalistų, menininkų, teisėsaugos darbuotojų, medikų, politikų, pagal Lietuvoje rekomenduotas septynias sinodinių aptarimų temas vienareikšmiškai atsiskleidė, kad Bažnyčia yra žmonėms brangi dėl galimybės palaikyti ryšį su Dievu, patirti bendruomeniškumą, švęsti sakramentus, o Sinodas mokė visus keliauti drauge. Kai yra bendruomeninis santykis, lengviau kalbėtis ir klausytis. Sinodinio kelio laikas buvo pavadintas „superiniu“ – tai galimybė viešai kalbėtis, ieškoti tiesos, įvardyti problemas. Be kita, žmonėms brangi galimybė, kai jiems leidžiama įsitraukti į tarnystes, būti misijos dalimi.

Ką skaudu matyti?

Kitas Sinodinio kelio Kauno arkivyskupijoje koordinatorius kunigas Artūras Kazlauskas, remdamasis gautomis įžvalgomis, pristatė tai, kuo dalijamasi kaip Bažnyčios skauduliais.

Tarp pasidalytų minčių buvo pastebima nepagarba žmogui, sąžiningumo bei skaidrumo stoka, įvairaus pobūdžio papiktinimai, nusižengimų dangstymas, per mažai puoselėjama Bažnyčios kultūrinė, meninė erdvė, ganytojų dvasinės lyderystės stoka. Be kita, nusiskundžiama ir dėl pasitaikančio išpažinties diskretiškum nelaikymo bei kt.

O kas toliau?

O kas toliau? Kokią Bažnyčią norėtume matyti? Šia kryptimi simpoziumo darbą toliau kreipęs arkivyskupas Kęstutis Kėvalas apibendrino Sinodinio kelio dalyvių įžvalgas apie tai, ko siekiame. Visų pirma – stengtis, kad mūsų bendruomenėse rastųsi daugiau džiaugsmo, giedrumo, pasitikėjimo Viešpaties vedimu (ne mes esame pasaulio gelbėtojai), neužsisklęsti vien problemose.

„Esame žmonės, kurie savimi nešame Evangelijos žinią“, – sakė arkivyskupas, atkreipdamas dėmesį, kaip ir išorinė krikščionių laikysena svarbi kitus patraukiant (arba atstumiant). Be to, pabrėžta visų parapijiečių bendra atsakomybė už savo parapijos išlaikymą, finansinė priežiūra bei gero mikroklimato kūrimas bendruomenėse, sudarantis sąlygas svetingumui, geros komunikacijos svarba (pažymint jai dar būdingą prastumą tiek kalbant apie bažnyčių mikrofonus, tiek ir apie tekstus, kurių žodynas nesuprantamas žmonėms) ir kt.

„Sinodinės kelionės didžiausia sėkmė, kad drauge kalbamės apie Bažnyčią“, – sakė arkivyskupas apie Sinodą kaip ryškų žingsnį į priekį Bažnyčios gyvenime, kuomet žmonės užkalbinami, pasijunta svarbūs, jos bendrasavininkiai. Pasak ganytojo, sinodiniai susitikimai Kauno arkivyskupijoje galėtų būti pastoracinių, ekonominių tarybų parapijose veikimo būdu, evangelizavimo forma.

Su nauju įkvėpimu

Šiame simpoziume jo dalyviai buvo kviečiami dalyvauti sinodiniu būdu: tampant ir klausančiųjų, ir kalbančiųjų auditorija. Po kiekvieno pristatymo buvo prašoma grupelėse apsvarstyti Bažnyčios tikrovę bei ateities uždavinius, o šių pokalbių apibendrinimus trumpai pristatyti visiems.

Žmonės drąsiai ėjo prie mikrofonų, nuoširdžiai dalijosi ir pristatė tą, ką jau buvo patyrę iš ankstesnių pokalbių savo bendruomenėse, ar nauju įkvėpimu ką tik gimusias idėjas sinodiškai pasikalbėjus su kolegomis prie stalelių.

Kristus, Evangelijos skelbimas, maldos ir kitos tarnystės, bendrystė, jautrumas žmonėms, viltis, atvirumas, palydintys kunigai, be kita, ir puiki rekomendacinė medžiaga, naudota sinodiniuose susitikimuose – kaip svarbūs ir branginti aspektai nuskambėjo apibendrinimuose. Žmonėms skaudu nerasti kunigo parapijoje, skaudu kai kritikuojame, bet neįsijungiame ką nors daryti, keisti, vengiame atsakomybės. Skaudu, kai nėra pakvietimo, pasitikėjimo. Katechezės, pašaukimu degantys kunigai, žmonių įvertinimas ir jų dovanų atskleidimas, toliau tęsiama sinodinių susitikimų praktika – visa tai ir kiti panašūs dalykai, žmonių nuomone, padėtų Dievo Bažnyčiai stiprėti, būti autoritetingai, atvirai, neužsidarančiai.

Simpoziumo darbas baigtas darsyk išsakyta arkivyskupo Kęstučio padėka visiems bei agapės vaišėmis su ypatingu sinodiniu tortu.

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba

Ganytojo žodis

Jėzus aiškino mokiniams apie Dievo Karalystę (plg. Apd 1, 3), o tada prakalbo jiems apie Šventosios Dvasios atsiuntimą. Ta nuostabi dovana iš aukštybių, kuri apims mokinius, yra pats Dievas, ateinantis dvasiniu būdu į mokinių tarpą. Jis toliau mokys, viską primins ir toliau ves savo bičiulius į Dangaus Karalystės pažinimą. Jis, Viešpats guodėjas, užtarėjas ir ramintojas, jau dabar nauju būdu žengia į širdis tų, kurie atsiveria šiai dangiškajai dovanai.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune